Bene labiausiai iš praėjusios vasaros turistavimų ilgam ilgam į atmintį įstrigo kelionė į mažutį, jaukų, spalvotą ir ramų miesteliūkštį šalia Šiaurės jūros Velso krašte (Dž. Britanija).
Taigi, mintimis keliamės į Tenby arba kaip šį miestelį vadina vietiniai: Dinbych-y-Pysgod...
Tenby pasiekėme traukinuku iš didesnio miestuko Swansea. Ramiai riedėjome
ir stebėjome greitai besikeičiančius, įstabius vaizdus pro traukinio langą: pievas, ganyklas pilnas avių, per atoslūgį nusekusias įlankėles, kuriose lyg žaisliniai ant šonų išvartyti laiveliai, mažos baltos it gulbės jachtos.
Tenby mus pasitiko saulėtu, gaiviu oru ir dideliu plaukus ir drabužius taršančiu vėju. Visgi kurortas įsikūręs prie Šiaurės jūros, nieko keisto. Sunkiai pavyksta susitaikyti su susivėlusiais plaukais ir stipriais vėjo gūsiais.
Kaip tikri turistai skubame surasti vietinį informacinį turizmo centriuką, kuriame galėtume gauti ar išgirsti daugiau informacijos apie apgyvendinimą. Solidaus amžiaus linksmos darbuotojos pavardina keletą viešbučių. Traukiame jų ieškoti.
Aplankę keletą jų, nusprendžiame, kad mums visgi per brangu juose apsistoti. Juk dar laukia tolimesnė kelionė. Bet tai ne bėda, kaip tikri keliautojai mes visada turime atsarginį variantą - palapinę. Deja deja, vieną bėdą visgi turime, nei turizmo centre nei viešbučiuose niekas nesutinka nors kelioms valandoms priglausti mūsų kelioninio lagamino.
Susitaikę su esama padėtimi draugas, aš ir lagaminas, einame apžiūrėti likusios miestelio dalies toliau nuo centro. Kaip vaikai džiaugėmės pamatę jūrą, akmenuotą paplūdimį ir stačias, uolėtas pakrantes, žaluma apaugusius skardžius. Mūsų džiaugsmą dar labiau sustiprino miestelio pastatų spalvos. Visas jis atrodė tarsi gyvas paveiksliukas, spinduliuojantis visomis vaivorykštės spalvomis!..
Užsukam į vietinę kavinukę puodelio kvapnios, karštos kavos. Pasistipriname šiltu maistu. Laikas dairytis nuošalesnės vietos nakvynei. Puikiai žinome, kad pasistatyti palapinę tam neskirtoje vietoje draudžiama, tad adrenalino kiekis dar labiau padidėja.
Liekame dviese: aš ir lagaminas. Draugą išleidžiame į nakvynės vietos žvalgybą ir tikimės, kad tai ilgai neužtruks. Jau temsta..
Valio, draugas grįžta su geromis naujienomis. Pamažu leidžiamės į nužiūrėtą vietą ir atsargiai dairomės, kad tik niekas nepamatytų. Įsikuriame prie pat golfo laukų, už aukštų tankių krūmų. Tyliai pasistatome palapinę, susidedame daiktus, ruošiamės poilsiui.
Prasegame palapinę, kad galėtume pasigrožėti žvaigždėmis, jau visiškai tamsu, tačiau šį mūsų romantišką sumanymą nutraukia lietaus lašai. Vietoj lopšinės ir saldžių sapnų bei užtarnauto poilsio beveik visą naktį klausomės lietaus barbenimo į palapinės stogą, kažkur netoliese praūžia audra. Pagaliau užmigti kietai pavyksta tik paryčiais...
Rytas išaušo ramus ir tykus. Nusimato graži diena, reikia tuo tikėtis. Bet..Dangus mums padovanoja "rytinį dušą". Pliaupia kaip iš kibiro! Bent laiku spėjome susipakuoti daiktus ir pasprukti iš pievų.
Lietus liovėsi. Traukiame ieškoti sausesnės vietelės. Apsistojame ant sauso suoliuko po stogeliu. Priešais ošia daug lietaus lašų ragavusi jūra.. Pamažu pradeda šypsotis pirmieji saulės spinduliai. Laikas vėlyviems pusryčiams. Jais mielai pasidalinti atplasnoja įkyrios žuvėdros ir pasipūtę balandžiai. Pusryčiaujame visi kartu, grožimės nuostabiais vaizdais ir šypsomės vienas kitam: draugas, aš ir lagaminas. Prieš išvykstant dar kartelį užsuku į turizmo centrą. Darbuotoja šypteli mane atpažinus ir maloniai pasiteirauja: "Ar radote kur apsistoti?". "Taip, netoli jūros" atsakau jai.
Kitokio atsakymo ji nesuprastų. Išvykstame ieškoti tolimesnių nuotykių.
Raminta G.
