Jos nežino, kas yra išdavystė, neištikimybė ir santuoka. Himalajų papėdėje jos tebegyvena vadovaudamosi visais pirmykščiais matriarchato dėsniais. Kinų mosuo genties moterys nurodinėja vyrams, kaip ir ką šie turi daryti. O jie? Regis, jaučiasi visai laimingais meilužiais.
Nekaltas klausimas “kur tavo tėtis, mielasis?" mosuo genčiai priklausančiam mažyliui gali sukelti visuotinį sumišimą. Ten, šiaurinėje Junanio provincijoje esančių 3 kilometrų aukščio kalnų dalyje, netoli rytinės Himalajų perėjos, besitęsiančios Tibeto link, didesnio netakto padaryti nebeįmanoma. Mosuo žmonės nežino žodžių “tėvas" ar “vyras". Šimtmečius čia gyvenimas klostosi pagal kitokias taisykles. Vaikai niekada nepalieka motinos namų. Merginos nelaukia dienos, kai pasipuošusios dailia suknele tuoksis su mylimuoju. Vaikinai neveda. Visa gentis sudaro tvirtą klaną. Po vienu stogu kartais gyvena net trys kartos, keliolika žmonių. Svarbiausia yra Ji. Seniausia moteris. Giminės galva. Nes moterys, o ne vyrai čia suteikia vaikams pavardę.
Mosuo gentis (tai viena iš 56 oficialiai pripažintų etninių grupių, gyvenančių Kinijoje), kurios gyventojų skaičius siekia 40 tūkstančių, iki šiol gyvena pagal pirmykščius matriarchato dėsnius. Ir, skirtingai nuo kitų kultūrų, santuokos nelaiko norma, kuri daugeliui yra vienintelis tinkamas visuomenės gyvenimo pagrindas. Nepaklusnūs vaikai ten gąsdinami žodžiais: “Žiūrėk, nes ištekinsiu tave!" Argentiniečių rašytojas Rikardas Koleris, kuris du mėnesius gyveno mosuo gentyje, mano, kad ten sukurtas tikras rojus žemėje. Be išdavysčių, skyrybų, pralaimėjimo jausmo.
Atidarysiu, kai pasibelsi
Į šokius susirenka visas kaimas. Jos - susispietusios į grupelę, seginčios ilgus drobinius sijonus, su kaspinais, įpintais į plaukus. Laukia pirmųjų muzikos garsų. Jie, atsainiai susėdę ant medinių suolelių, sustatytų centrinėje aikštėje, vaizduoja, kad nė kiek nesijaudina. Šokis mosuo genties atstovams - įžanginis žaidimas. Po jo gali įvykti viskas. Tai, apie ką nevalia kalbėti garsiai. Kad kas nors kam nors patinka. Su kuo nors susitikinėja. Apie tai niekada nekalbama. Jeigu per šokį vaikinui pavyksta pirštų galiukais paliesti merginos delną, ji supranta, kad jam patinka. Šokis - tai įtampos kupini bandymai pademonstruoti savo jausmus.
Gentis turi savo unikalią tradiciją, vadinamą “zouhun" - merginimosi ir artimo ryšio, kurią antropologai vadina “vaikščiojančia santuoka". Mergina, sulaukusi brendimo amžiaus, paprastai 13-ametė, gauna savo kambario raktą. Ir įgyja teisę priiminėti jame vyrus. Jeigu tik nori atverti duris savo pasirinktam bičiuliui. Naktiniai susitikimai - jokia paslaptis, tačiau giliai įsišaknijęs paprotys reikalauja, kad svečias ateitų tada, kai šeimynykščiai jau miega, o išeitų niekieno nepastebėtas auštant. Kai ant kablio, įkalto į duris, kabo kepurė, niekas į jas nebepasibels. Tai nerašyta naktinių pasimatymų taisyklė. Kiekvieną vakarą po vienu stogu gyvenantys broliai išeina, o tada pas jų seseris ateina meilužiai. Kartais ta pati pora susitikinėja keletą metų, o kartais pasimato tik sykį. Tačiau visada, kai iš tokios “vaikščiojančios santuokos" moteris pagimdo kūdikį, jį auklėja šeima. O jos broliai atstoja mažyliui tėvą. Laisva meilė, nepančiojama įsipareigojimų, ir laiminga motinystė mosuo gentyje puikiai dera.
Niekas čia neprisiekia amžinos meilės. O kai aistra išblėsta ir pora išsiskiria, apie tai žino tik jie abu. Vaikai dėl to visai neišgyvena, nes nieko nepraranda. Motinos broliai, nuo pat gimimo laikę juos savais, visada buvo ir bus šalia. O biologinis tėvas? Tai, kas mūsų kultūroje taip svarbu, ten, regis, neturi jokios reikšmės. “Aš nepriklausau tau, tu nepriklausai man", - dainuojama per masuo genties šokius.
Deivė, motina
Net geografiniai pavadinimai čia byloja apie vyraujantį moters vaidmenį bendruomenėje. Lige kaimelis įsikūręs prie Luguhu ežero, kurį mosuo genties žmonės vadina “Xie Na Mi", arba “Ežeras motina". Virš vieno iš ežero krantų stūkso Gan-mu, arba “Kalnas moteris", į kurį, kaip manoma, yra įsikūnijusi meilės deivė ir jis garbinamas kaip šventenybė.
Matriarchalinėje bendruomenėje žemė, namai, visas turtas priklauso moterims. Mosuo gentis - žemdirbiai. Todėl vyrai dirba žemės darbus bei savo motinos namuose. Jie užsiima prekyba, iš kalnų gabena medieną, stato namus. Mosuo genties namai statomi ant polių, naudojant storas sijas. Jie yra kvadrato formos, su vidiniu kiemeliu. Moterys rūpinasi namu. Vyrai atiduoda joms viską, ką uždirba. Nei jauni, nei seni neturi jokios nuosavybės. Jie nemaištauja. Tokia tvarka egzistuoja jau 1500 metų.
Ir net politinės permainos nieko nepakeitė. Kai 1949 metais buvo paskelbta Kinijos Liaudies Respublika, komunistinė valdžia papirkinėjimais ir jėga bandė priversti mosuo genties atstovus kurti įprastas šeimas, tuoktis. Nieko iš to neišėjo. Jie ištikimi tradicijoms ir pergyveno net kultūrinę revoliuciją. Dabar jų jau niekas neįkalbinėja keisti gyvenimo būdo. “Aistra praeina, o šeima lieka amžiams", - šypsodamiesi kalba mosuo genties žmonės. Ir laimingi gyvena savo susikurtame rojuje.
Parengta pagal "Vakaro žinių" priedą "Geras!"
