Daugelio premijų nominantė televizijos režisierė Aida Vėželienė teigia negalinti savęs kūrybiškai realizuoti dėl piniginių lėšų stygiaus, todėl esą pasinėrusi į tapybos pamokas norėdama būti nevaržoma, neribojama, neskubinama.
43 metų žurnalistė sutiko atsakyti į portalo „Balsas.lt“ klausimus.
Kodėl pradėjai tapyti?
Manau, kad tapyba – didžiausia saviraiškos laisvė, kurios man visada truko. Tai – atsivertimas ir išsilaisvinimas. Tai pokalbis ir harmonija su savimi.
Dirbdama TV negaliu savęs kūrybiškai iki galo realizuoti. Tokių laidų nebeliko, o filmams sukurti reikalingas didžiulis biudžetas. Atėjo mintis pabandyti išmokti tapyti. Tik pradėjusi tapyti suvokiau, kad prie to ėjau visą savo gyvenimą. Matyt reikėjo subręsti, kad suvokti, kad maloniausias kūrybinis procesas yra tuomet kai tavęs niekas nevaržo, neriboja, neskubina...
Ar vaikystėje ką nors panašaus rimtai darei?
Vaikystėje mokiausi groti fortepijonu, lankiau dramos studiją. Nuo mažens svajojau būti „artiste“. Vaidinau visur, net pas mamą darbe per šventinius vakarėlius prieš rimtą dėdžių ir tetų auditoriją stovėdama ant kėdės. Pamenu, kad mokykloje iš piešimo turėjau gerus pažymius, vyresnėse klasėse lankiau dailės parodas.
Buvo įdomu studijuoti kokia technika atlikti ar kaip nutapyti paveikslai. Tačiau savo ateities su tapyba nesiejau. Gyvenau ir augau Vilniaus senamiestyje netoli Vilniaus Dailės instituto (dabar VDA), todėl mano draugų tarpe buvo nemažai šiuo metu garsių menininkų. Mačiau kaip jie tapo, dalyvavau jų parodose. Šiuo metu kai kurie jau dėstytojai. Sutinku juos dailės mokyklos koridoriuose. „Vaikus atvedei?“, - paklausia. „Pati atėjau“, - atsakau. Visada jaučiu nustebusi žvilgsnį.
Ką jauti, kai galvoji, ką reikia tapyti?
Niekada nejaučiu pykčio. Dažniausiai tai pokalbis su savim ir derybos dėl tūrinio, motyvo.
Nesistengiu atkartoti realybės. Esu tarsi laidininkas tarp išorinio ir menamo pasaulio. Man svarbiausia – saviraiška, emocija ir estetinis pasitenkinimas.
Visame kame pati ieškau grožio ir stengiuosi jį kurti. Tapyba yra vienintelis menas kai gali būti savimi. Tai – didžiausia saviraiškos laisvė.
Idėjos siužetui gimsta spontaniškai, ar tiesiog nutari nutapyti konkretų daiktą?
Idėją padiktuoja tuo metu supanti aplinka arba nuotaika.
Kai tapai, kaip elgiesi?
Jei procesas sekasi, tuomet aplinkui nieko nepastebiu, pasineriu visa galva. Kartais net nustembu, kad nereikia nei gerti nei valgyti... Jei nesiseka – netapau.
Kaip parenki kūrinio paletę ir kompoziciją?
Spalvas diktuoja nuotaika. Kartais net niūrią dieną nutapau ryškų, nuotaikingą ir žaismingą darbelį.
Ką jauti tapydama - virpulį prieš būsimą rezultatą, ar tau tas pats, kas išeis ir kaip?
Man ne tas pats kas išeis. Visada galvoju apie rezultatą. Stengiuosi, kad paveikslas pirmoje eilėje patiktų man pačiai. Esu labai priekabi savo darbams ir nepalieku nei vieno ploto paveiksle, kuris man neįtiktų. Visada galvoju: „ar aš pati šį paveikslą pakabinčiau?“ Ir jei atsakymas neigiamas, tuomet darbas tobulinamas arba pertapomas arba sunaikinamas.
Ar mėgsti tapyti pagal užsakymą?
Nemėgstu ir to nedarau. Užsakymai apriboja laisvę. Sunku nutapyti taip kaip įsivaizduoja kitas žmogus. Retas menininkas pataiko įtikti. Niekas negali įspėti kito žmogaus minčių, o juolab vizijų. O sąnaudos didelės: porėmis, drobė, dažai, nuotaika, laikas... o jei nepatinka? Ir kur dėti tokį kūrinį, kuris nei jo nei mano... Visada maloniau, kai žmogus išsirenka iš jau esamų.
Kas tavo mokytojai, juk reikia daug žinoti apie techniką ir kompoziciją?
Pirmieji mokytojai buvo Simonas ir Dainora Skrabuliai bei Genovaitė Skrabulienė. Vasaros metu tapybos paslapčių mokiausi pas dailininkus Arvydą Pakalką bei Viktorą Binkį. Dalyvavau „Jubiliejiniame dešimtajame Savicko Dailės mokyklos plenere Vilnius – Palanga – Nida 2012“. Parodos buvo organizuojamos Savicko meno galerijose Vilniuje, Palangoje bei Nidoje. Tapybos mokausi ir toliau.
Kaip tavo šeima reaguoja į tavo hobi?
„Kad tik būtų naudos“, - sako tėtis, o mama juokiasi, kad „tuoj ant sienų vietos nebeliks“.
Ar tikrai esi „pamišusi“, kaip tai sako apie menininkus?
Nesu „pamišusi“, o „panirusi“ į procesą visada stengiuosi laiku „išnirti“. Tačiau traukos tikrai esama. Tai savotiškas pabėgimas nuo realybės į kurią kartais visai nesinori sugrįžti. Auginu sūnų ir turiu galvoti iš ko pragyventi. Kaip žinia menas Lietuvoje nėra paklausiausia prekė. Paveikslus dažniausiai dovanoju.
Kas tau yra tapyba?
Tapyba – tai mano pasaulio atspindys.
Ar pati labai pasikeitei, kaip pradėjai tapyti?
Pasikeičiau. Vengiu tuštybės, beprasmių kalbų, neklausau apkalbų ir nevaikštau į pasimatymus su žmonėm tik tam, kad apverkti niūrią kasdienybę ir šimtąjį kartą išgirsti dešimtmetį trunkantį šeimos konflikto scenarijų. Niekada to nemėgau, bet dabar dar labiau branginu laiką savo kūrybinėms idėjoms įgyvendinti bei poilsiui nuo rutinos.
Ar esi nutapius mylimą žmogų? Kas jis?
Turiu ne vieną mylimą žmogų: mamą, tėtį, sūnų, draugą, bičiulių... , tačiau dar netapiau, matyt, dar neatėjo laikas.
Kur tapai, kodėl ir kada?
Dažniausiai dalyvauju tapytojų pleneruose, kuriuose ir pailsiu, ir pavargstu, ir pasikraunu, ir išsikraunu...
Tavo darbai randa vietą? Ar tiesiog sudedi į kampą?
Yra tokių paveikslų, kuriuos iškart įsimyliu. Yra tokių, kurių niekam nerodau, nedovanoju, bet ir neišmetu. O yra tokių, kuriuos iškart suplėšau.
Ką manai , ar verta parodų? Ir kaip esi kotiruojama?
Manau, kad parodos yra šventė sau ir draugams. Ir ne tik šventė.. .Tai – savotiška ataskaita, kurį atspindi kūrėjo vieną ar kitą gyvenimo tarpsnį. Paveikslai kaip dienoraštis – jame visas gyvenimas.
Ar padeda Facebook (FB) parduoti ką nors?
Nesu priešininkė virtualios realybės. FB praneša, kad esi gyvas (I am!), tačiau pardavimų neįtakoja. Bet aš ir nebandžiau.
Ar būni patenkinta pardavusi savo kūrinį?
Smagu kai paveikslas atranda savo gerbėją. Ne piniguose esmė. Niekas negali įvertinti mano perduotų emocijų, laiko ir pastangų. Pardavimai skatina motyvaciją kurti. Judėjimas ir kaita skatina tobulėjimą.
Ką gyvenime veiki? Ar kūryba tau padeda gyventi?
Mano visas gyvenimas yra kūryba. Esu TV režisierė.
Kol kas tiek. Gal turi įdomesnio ką nors iš savo gyvenimo?
Šią vasarą Nidoje, tapybos plenero metu viena moteris kelias valandas iš eilės marširavo pro mūsų tapytojų būrį ir garsiai, kiekvieną kartą praeidama, replikavo: „Suaugę žmonės, o tokiais vaikiškais niekais užsiima“. Vaikai taip negalvoja. O jūs?
Dosjė
2001 m. – Slovakijos TV filmų ir laidų festivalio „Prix Danube — 2001“ laureatė už laidą „Vaikų klubas“.
2004 m. – Pirmojo Baltijos filmų festivalio „Gintarinė Arka“ nominacijos – Tolerancija laimėtoja už laidą „Vaikų klubas“.
2004 m. – Tarptautinio filmų festivalio „Vmeste“ pirma vieta vaikų laidų nominacijoje už laidą „Vaikų klubas“.
2004 m. – UNESCO apdovanojimas F. Felinio vardo medaliu tarptautiniame filmų festivalyje „Vmeste“ Jaltoje nominacijoje Tolerancija.
2007 m. – Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) ir Nacionalinės žurnalistų asociacijos (NŽKA) padėka kūrybinei grupei už koncertą – akciją Rolandui Janavičiui atminti, kurios metu surinktos lėšos buvo paaukotos Vilniaus universiteto vaikų ligoninės onkohematologijos skyriui.
2008 m. – Lietuvos Žurnalistų Sąjungos (LŽS) I vietos laureato diplomas konkurse „Kultūros versmėse“ už laidų ciklą „Tapatybės labirintai“.