Narystė NATO, deja, nepanaikina „minkštosios galios“ iš Rytų – informacijos ir propagandos – keliamų pavojų, kurių prasmė manipuliuoti viešąja erdve, visuomenės nuomone, daryti įtaką politiniams procesams. Tuomet tikslai pasiekiami nenaudojant karinės jėgos. Rusijos Prezidentas V. Putinas neslepia, kad „minkštąją galią“ jis supranta kaip „galimybę tiesiogiai daryti įtaką suverenių valstybių vidaus politikai“.
Skleisti savo propagandą labai paprasta pasinaudojant televizija. Lietuvoje televiziją žiūri daugiau nei 97 procentai žmonių, ir spėjama, kad artimiausius maždaug 7-erius metus televizija išliks didžiausia informacijos skleidėja.
Atliktas tyrimas rodo, kad Lietuvoje rusiškos televizijos sudaro 22 procentus ir tuo pat metu lietuviškos vos vos daugiau – 23 procentus – viso televizijų programų paketo. Tai štai, jeigu rusiškus televizijos kanalus žiūri 14 procentų žiūrovų, tai sudaro arti 406 tūkstančių žmonių. Palyginimui, tam, kad laimėtum rinkimuose pirmąją vietą partijai, reikėjo beveik 20-ies procentų rinkėjų balsų, tačiau tai yra tik 271 su puse tūkstančio žmonių.
Apie televizijų įtaką informacijos ir propagandos sklaidai – LRT televizijos laidoje „Savaitė“ pokalbis su Artūru Jonkumi, komunikacijos konsultantu, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute dėstančiu strateginės politinės komunikacijos kursą.
– Tai kad bendrame televizijų pakete rusiškos ir lietuviškos televizijos sudaro beveik vienodą procentą šiandien yra normalus reiškinys, ir dėl to galime būti ramūs ar atvirkščiai – tai turėtų kelti nerimą?
– Matyt, reikėtų pradėti nuo to, kad būdami pasienyje tarp Rytų ir Vakarų, mes turime dvi sistemas. Vakarai bendrai žiniasklaidą priima kaip verslą. Tuo metu Rusija ir tokia valstybė, kaip Kinija, į žiniasklaidą, į žiniasklaidos priemones žiūri kaip į politinį įrankį. Ir ne tik „minkštosios“, bet dabar yra terminas „išmaniosios galios“ įrankį, kai yra derinama ir „kietoji“, ir „minkštoji“ galia. Ir tada situacija, kai mes turime tiek rusiškų kanalų, staiga pasidaro pakankamai grėsminga, turint omeny, kas dabar apskritai vyksta geopolitinėje situacijoje Rytų Europoje.
– Bet tokiu atveju, kai susiduria du skirtingi požiūriai, tai mes pralaimime su savo verslu?
– Taip, bet mes pralaimime dėl to, kad reikia pradėti galvoti apie informacinės erdvės saugumą. Ir, deja, bet Lietuvoje, jeigu žiūrėti iš institucinės pusės, praktiškai nėra institucijos, kuri darytų bent monitoringą, neskaitant kariškių, kurie daro savo tikslais, kurie daro savo darbą ir daro tai gerai. Nėra tokios institucijos, kuri koordinuotų tuos dalykus.
– Bet žiūrėkite, yra ne vienas žmogus, kuris yra sakęs, kad jis vartoja tą produkciją, kad jis mato tas rusiškas televizijas, bet įtakos tai jam nedaro. Tačiau iš tiesų tai juk daro?
– Yra toks liaudiškas pasakymas ir palyginimas apie rauginto agurko metodą: kai agurką įdedi į sūdytą vandenį, nori nenori, po kiek laiko jis vis tiek tampa raugintas.
– Tai tada aš dar noriu jums pacituoti vienos iš lietuviškų televizijų vadovo žodžius, kai jis sako, kad „reikia skirti du dalykus – sovietizmą ir sovietinį laikotarpį, kuomet suklestėjo kultūra, o jos viešinimas šiandien yra reikalingas ir toleruotinas“. Ar jūs sutinkate, kad yra kažkokia ypatinga sovietinio laikotarpio kultūra, kuri mums yra reikalinga ir labai toleruotina?
– Tiesą pasakius, labai keistas pasisakymas, nes sovietinė kultūra, kuri buvo bandymas nutautinti, ir pagrindinis tikslas tos kultūros buvo sukurti sovietinį žmogų, be tautybės, bet sovietinį, bandant iš įvairių tautų sulipdyti, tai, aš manau, kad tai yra vienas iš tų žalingiausių dalykų, kuris gali būti. Ir kitas dalykas, kad Rusija būtent dabar prie šito grįžta, prie to periodo labai didelio išaukštinimo.
– Jeigu mes sugrįžtume prie tos idėjos, kad tai yra verslas, tai man teko matyti tokius skaičius, vienos televizijos pateiktus, kad viena valanda rusiškos produkcijos kainuoja apie 1200 litų, o ne rusiško filmo valanda – 3100 litų. Akivaizdu, kad, jeigu TV vadovaujasi verslo logika, už tuos pačius pinigus rusiškos produkcijos gali pripirkti žymiai daugiau. Bet, būdami verslininkai, mes pralaimime ideologinį-informacinį karą. Kaip rinktis?
– Taip, šitoje vietoje turi būti mechanizmai, bendras konceptas dėl informacinės erdvės saugumo. Kitas dalykas, matyt, galėtų būti tam tikros iniciatyvos iš valstybės pusės. Mes turime ieškoti efektyvių priemonių, kokiu būdu apsaugoti save ir apsaugoti savo valstybę nuo per didelės įtakos.
– Kai jūs kalbate apie apsaugą, noriu prisiminti Visuomenės informavimo įstatymo 34 str., kuris sako, kad radijo ir (ar) televizijos programos, transliuojamos ne lietuvių kalba, turi būti verčiamos į lietuvių kalbą arba rodomos su lietuviškais subtitrais. Bet Rusijos televizijų laidos visu 100 procentų nėra verčiamos ar subtitruojamos. Tai išeitų, mes turim kaip apsisaugoti, mes turime įstatymą, bet jis nevykdomas ir, kita vertus, niekas neprižiūri, kad neveikia tas įstatymas?
– Jūs ir atsakėte į tą klausimą, kad tuo nėra rūpinamasi iki tokio lygio, kad įstatymo būtų laikomasi. Nes užtektų tiek, kad tie įstatymai, kurie priimti, būtų jų laikomasi, ir, manau, kad situacija būtų kitokia. Jeigu, sakykime, tos pačios laidos anglų kalba, būtų titruojamos, tai daugeliui žmonių nebūtų didelio skirtumo „Discovery“ žiūrėti anglų ar rusų kalba, nes jis matytų ir galėtų suprasti tą laidą. Kitas dalykas, kad tie žmonės galėtų greičiau suprasti anglų kalbą. Tai, manau, kad suradus sistemą, kuri galų gale leistų vykdyti esamus įstatymus, būtų pasiektas pakankamai geras progresas šituo klausimu.
– Kai jūs užsiminėte apie „Discovery“, tai čia dar viena problema, nes dauguma tokių programų kaip „Discovery“, „History“ ar „Explorer“ paketų transliuojama ne originalo, o rusų kalba, nors vėlgi yra tas pats įstatymo straipsnis, kuris sako, kad retransliuojant, pirmenybė turi teikti oficialioms Europos Sąjungos kalboms. Kitaip sakant, mes šiandien galime konstatuoti, kad įstatymas yra, bet jis neveikia ir niekas jo veikimo nekontroliuoja?
– Taip. Nes nėra bendro tarpžinybinio, nes čia yra tarpžinybinis klausimas (kontroliavimo). Ir manau, kad tai yra vienas iš prioritetinių klausimų. Tai apgaudinėti savęs nereikia. Matyt, tas klausimas tiek yra svarbus, kad čia turėtų, kaip ir gynybos klausimais, čia turėtų būti bendrapartinis susitarimas dėl informacinės erdvės apsaugos.
