Policijos įvykių suvestinės rodo, kad vis daugiau atvejų, kai žmonės pasipriešina telefoniniams sukčiams ir padeda juos sulaikyti. Tačiau taip būna vienu atveju iš kokių penkių. Tad sukčiai toliau skaičiuoja savo pelną – po keliolika ar net keliasdešimt tūkstančių litų per vieną sėkmingą dieną.
Per švelnios bausmės
Telefoninių sukčių bus ne tik tol, kol bus naivių, patiklių, kyšiais iš keblios situacijos artimąjį išpirkti norinčių žmonių, ne tik tol, kol kaliniai „zonose“ sugebės naudotis jiems draudžiamu mobiliuoju ryšiu, bet ir tol, kol telefoniniai sukčiai bus baudžiami tik „paglostymu“. Taip „Akistatai“ sakė manantys Kalvarijos policininkai, sužinoję, kad trims Kalvarijoje sulaikytiems telefoniniams sukčiams Marijampolės rajono apylinkės teisme kaltintojo pasiūlytos itin švelnios bausmės – 11 mėnesių laisvės atėmimo, atidedamo porai metų.
„Prokurorai sako, kad telefoninis sukčiavimas – rezonansinis nusikaltimas, todėl neseniai mums buvo nurodyta pradėti tyrimą net tokiu atveju, kai niekas nesiskundė, nesikreipė į policiją ir nenukentėjo, nes atsilaikė prieš apgavikų „pasakas“ – tik išsikalbėjo, jog juos bandė apmulkti telefoniniai sukčiai. O kai skiriamos bausmės, tai telefoninis sukčiavimas – jau ne rezonansinis nusikaltimas? Jau siūlomos tik simbolinės bausmės?!“ – stebėjosi Kalvarijos policininkai.
Pagal Baudžiamąjį kodeksą, tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą arba sukčiavo su bendrininkais, baudžiamas laisvės atėmimu iki 8 metų. Teismų praktika rodo, kad tokiems nusikaltėliams dažniausiai skiriamos mažiausios bausmės – „paglostymai“, kaip pavadino Kalvarijos policininkai.
Pasiskirstę vaidmenis
Vis dėlto žmonės, patekę į telefoninių sukčių pinkles, jau vis dažniau nepatiki jų kurpiamu melu. Taip pat daugėja ir atvejų, kai apgavikų mulkinti žmonės ne šiaip pasiunčia skambintojus velniop, bet pasiryžta suvaidinti „spektakliuką“, kad padėtų sulaikyti pergudrautus sukčius. Ir tokie patikliųjų praregėjimai – tik, „Akistatos“ paskaičiavimu, devintaisiais telefoninių apgavysčių gyvavimo metais.
Tiesa, dažniau įkliūva tik „kojos“ – asmenys, atėję pas apgautuosius paimti iš anksto sutartų pinigų. O „smegenys“ ir „liežuviai“, kaip pareigūnai vadina tokių apgavysčių organizatorius, ieškančius patiklių žmonių ir skambinančius jiems ir meluojančius, nustatomi itin retai. „Kojos“ retai juos išduoda, nes net nepažįsta. Mat tarp „kojų“ ir „smegenų“ dar būna tarpininkai, organizatorių parankiniai, patys nesitepantys rankų. Šie, užverbavę „kojas“, dažniausiai nepasako net savo tikro vardo, užmezga tik trumputę pažintį, sugundo esą lengvu ir greitu uždarbiu ir vėliau bendrauja tik telefonu. „Kojoms“ įkliuvus, tie tarpininkai, kaip ir „smegenys“, skubiai sunaikina SIM korteles, kad pagal telefono ryšį nebūtų išaiškinti.
Tokį telefoninių apgavysčių organizavimo scenarijų Marijampolės teisme atskleidė trys jauni vaikinai – „kojos“ , pernai rugpjūtį pusdienį siautę Kalvarijoje ir įkliuvę, kai ėjo pasiimti pinigų į ketvirtus namus.
Su navigacine sistema
Visi trys Kalvarijoje įkliuvę telefoniniai sukčiai – draugai. Algirdas Bagdanavičius (18 m.) bei Deividas Puida (19 m.) – Didžiųjų Šelvių kaimo (Vilkaviškio sav.) gyventojai, Lukas Ališauskas (20 m.) – vilkaviškietis. Visi trys neseniai įgiję vidurinį išsilavinimą. Prieš teismą jie stojo antrą kartą savo gyvenime – už tokį patį nusikaltimą, mat kai rinko pinigus Kalvarijos krašte, prieš kelias dienas jau buvo sėkmingai pasiautę Šakių apylinkėse.
Pagrindinis veikėjas šioje trijulėje buvo A. Bagdanavičius, užverbuotas neva nepažįstamo Tomo, kai abu atsitiktinai susipažinę vienoje šventėje. Tomas pasiūlęs užsidirbti – pasakęs, kad reikės „tik nuvažiuoti“. Susigundęs A. Bagdanavičius laukė, kada Tomas paskambins ir nurodys, kur važiuoti rinkti pinigų, sutartų pagrindinio telefoninio sukčiaus – „smegenų“. Laukdamas pasikalbino bendrininkauti L. Ališauską, kuris turėjo automobilį, tik dar neturėjo vairuotojo pažymėjimo. Tuomet pasikviestas vairuoti D. Puida (jis neturėjo savo automobilio). Šitaip susidariusi trijulė laukė nurodymų. Vaikinai tada dar nežinojo, kad bendrininkavimas – sunkinanti aplinkybė atsidūrus teisme.
A. Bagdanavičiui paskambinęs Tomas paaiškino, kad toliau viskam vadovaus kitas asmuo – „smegenys“. A. Bagdanavičius teisme sakė neabejojantis, kad tai buvo bausmę „zonoje“ atliekantis nepažįstamasis. Jo pėdsakų teisėsaugai taip ir nepavyko užčiuopti.
„Smegenų“ nurodymu trijulė nuvyko į Kalvariją ir, po jiems nepažįstamą kraštą važinėdami pagal navigacinę sistemą, per 6 valandas, prisistatę policininkais, apsilankė pas 4 žmones. Iš dviejų paėmė 7000 litų, viena moteris lemiamu momentu persigalvojo kišti pinigus nežinia už ką ir kam, o dar viena – ryžosi sukčius sučiupti, tad suvaidino „spektaklį“...
Policininkės teatras
Tąkart telefoniniams sukčiams nepasisekė todėl, kad jie, gavę iš „smegenų“ ketvirtąjį adresą, sutartų pinigų pataikė nueiti ne pas kokią nors šoko ištiktą močiutę, kaip per pokalbį telefonu atrodė „smegenims“, o pas jauną Kalvarijos policininkę Jurgitą Sinkevičiūtę.
Tuo metu Jurgita namuose buvo su garbaus amžiaus močiute. Kai telefono ragelyje policininkė išgirdo šaukiant: „Mama, padėk, sužalojau moterį!", ji, neištekėjusi ir vaikų neturinti mergina, suprato, kad tai sukčiai. J. Sinkevičiūtė nutarė apsimesti senute, „sielotis dėl išgirstos žinios“ ir užimti kuo daugiau laiko, o tuo pat metu išsikviesti kolegas.
Skambinęs apgavikas, pats įkliuvęs į senutės balsu pradėjusios kalbėti gudrios policininkės spąstus, pokalbiu nepaleido jos nuo telefono, tačiau kelis kartus buvo davęs progą atsitraukti – neva eiti atsinešti pinigų ir sudiktuoti banknotų numerius. Tuo metu policininkė kitoje patalpoje mobiliuoju telefonu skubiai kvietėsi kolegas.
Jurgitai padėjo ir močiutė, sutikusi kartu vaidinti. Abi stengėsi sugaišinti kuo daugiau laiko iki tol, kol atskubėję du Kalvarijos policijos patruliai visus tris sukčius sulaikė.
Patarimai – perniek
J. Sinkevičiūtė sakė esanti įsitikinusi, kad po teismo nuosprendžio visi trys vaikinai liks laisvėje, nes nėra užkietėję nusikaltėliai. Tik ar jiems Temidės gailestis bus pamoka, tegalima spėlioti. Policininkė linkusi gailėtis tų įkliuvusių „kojų“ – juk jie rizikavo daugiausia. „Tokiuose nusikaltimuose „smegenys“ rizikuoja mažiausiai – nei jie į pasalą įklius, nei ką praras, – svarstė pareigūnė. – O „kojų“ vaidmenį atliekantys bendrininkai ryžtasi veikti ir švelnių bausmių nesibaido, nes mano, kad pagrindiniai kaltininkai – ne jie. Bet juk šie asmenys – didžiausių kvailelių vietoje: paprastai didžiąją dalį pinigų jie jau būna skubiai pervedę organizatoriams, o įkliuvę turi patys atlyginti visus nuostolius“.
Pareigūnė sakė niekaip negalinti suvokti, kodėl tiek daug žmonių vis dar pasiduoda sukčių apgaulei ir nepagaili didelių sumų. „Rodos, taip lengva nenukentėti – paprasčiausiai padėti ragelį, kai paskambina tie melagiai (žinoma, jeigu nėra noro padėti juos sulaikyti ir bendradarbiauti su policija). Tada iškart susisiekti su savo artimu žmogumi, kuris esą pakliuvęs į bėdą. Jeigu tai būtų tikras faktas, nelaimėlis skambintų ne vieną kartą. O sukčiai, įtarę, kad metė jauką gudriam žmogui, iškart nurimsta ir ieško kitų patikliųjų, – sakė J. Sinkevičiūtė. – Bet mūsų patarimai daugumai garbaus amžiaus žmonių – nė motais“.
Beje, anot policijos, telefoninių suktybių daugėja, nes jomis jau užsiima ir laisvėje esantys sukčiai – jie arba patys įgiję patirties „zonoje“, arba pasisavinę šį išpopuliarintą kalinių „išradimą“. Sukčiai tobulina savo veiklą – įtraukia į nusikaltimą nepilnamečius, kurie iškart apsaugoti nuo griežtų bausmių, ir net savo šeimų narius – žmonas, sugyventines.
Irena ZUBRICKIENĖ
