Maskvos kišimasis į JAV prezidento rinkimų kampaniją, kai buvo įsilaužta į demokratų kompiuterius ir nutekinti konfidencialūs elektroniniai laiškai, buvo šnipinėjimo veiksmai, kurie yra teisėti pagal tarptautinę teisę, ar – blogiausiu atveju – nedidelis JAV suverenumo pažeidimas, trečiadienį sakė teisininkai.
Tačiau tai tikrai nebuvo karo aktas, kaip tvirtino kai kurie Amerikos politikai, sakė JAV teisininkas Michaelas Schmittas ir pridūrė, jog tokie pareiškimai yra „labai destabilizuojantys“.
Kalbėdamas naujo vadovo apie kibernetines atakas ir tarptautinę teisę pristatyme, M.Schmittas pabrėžė, kad reakcija į Rusijos-JAV kibernetinių atakų atvejį išryškina būtinybę nustatyti visuotinai pripažįstamus tarptautinius standartus, pagal kuriuos šalys vertintų kibernetines atakas ir duotų proporcingą atkirtį.
Šie klausimai nagrinėjami Estijoje įsikūrusio NATO Bendros kibernetinės gynybos kompetencijos centro naujame leidinyje „Vadovas tarptautinių įstatymų taikymui kibernetinių operacijų atvejais" (Tallinn Manual 2.0 on the International Law Applicable to Cyber Operations), kurį parengė 20 tarptautinės teisės ekspertų, vadovaujamų M.Schmitto.
Savigynos normos
Šiame vadove pateikiama įvairių pavyzdžių, kaip gali būti taikomos jau nusistovėjusios tarptautinės teisės normos. Tikimasi, kad šis leidinys pateiks gairių politikos kūrėjams visame pasaulyje.
„Buvo akivaizdu, kad valstybės sprendžia kiekvienu atveju atskirai“ kaip reaguoti į taikos metu vykdomas kibernetines atakas, sakė estų teisininkė Liis Vihul, vadovavusi projektui, per kurį buvo parengtas naujasis vadovas.
Pasak jos, politikos formuotojams kyla esminis klausimas – kada valstybės turi teisę gintis?
Pastaruoju metu buvo įvykdyta labai įvairių kibernetinių atakų, todėl svarbu suteikti lyderiams pagrindą galimam atsakui, aiškino M.Schmittas.
Kaip būdingus pavyzdžius jis paminėjo Šiaurės Korėjos programišių įsilaužimą į bendrovės „Sony Corp.“ kino studijos sistemas, milijonų amerikiečių vyriausybės darbuotojų asmeninių duomenų vagystę per numanomą kinų ataką prieš pagrindinę JAV valstybės tarnybos agentūrą, kompiuterinio viruso „Stuxnet“ panaudojimą prieš Irano branduolinius objektus ir pastaruosius kompiuterinius įsilaužimus per JAV rinkimų kampaniją.
Pasak M.Schmitto, kiekvienu atveju svarbu įvertinti atakų motyvus ir taikinius, taip pat žalos, jeigu ji peržengia paprastą duomenų vagystę, lygį ir sugebėti aiškiai įvardyti kaltininkus.
JAV žvalgybos pareigūnai minėtą Amerikos valstybės tarnautojų duomenų vagystę buvo įvardiję karo aktu – vien dėl pavogtos medžiagos kiekio.
Tačiau M.Schmittas sakė, kad naująjį vadovą rengę teisininkai padarė bendrą išvadą, kad toks nusikaltimas neturėtų būti laikomas sunkesniu vien dėl pavogtos informacijos masto ir fakto, kad jis buvo įvykdytas virtualiojoje erdvėje. Minėta duomenų vagystė „nesutrikdė jokios natūralios vyriausybės funkcijos“, todėl vargu ar gali būti laikoma karo aktu. Pasak teisininko, vertinant bet kokias atakas visuomet svarbu remtis šiuo principu.
Atakos prieš „Sony“ atveju programišiai siekė padaryti žalos didelei verslo įmonei JAV teritorijoje, todėl jų veiksmus galima laikyti ataka prieš suverenią JAV teritoriją, M.Schmittas, bet pabrėžė, kad atsakas turi būti proporcingas.
„Stuxnet“ ataka prieš Iraną
„Stuxnet“ incidentas, dėl kurio daugelis kaltino JAV ir Izraelį, su tam tikromis išlygomis gali būti laikomas savigynos aktu prieš žinomą grėsmę, teigė teisininkas.
Tačiau Iranas šią ataką taip pat gali laikyti prilygstančia ginkluotam puolimui, o teisininkų nuomonė šiuo atžvilgiu išsiskiria, pridūrė M.Schmittas. „Mano nuomone, ji siekė šį lygį“, – pažymėjo jis.
Vadovą parengę ekspertai užsienio šalies įsikišimo į rinkimų kampaniją teorinį pavyzdį buvo pateikę gerokai anksčiau negu paaiškėjo, kad rusų programišiai šnipinėjo JAV Demokratų partijos veikėjų susirašinėjimą elektroniniu paštu, sakė M.Schmittas.
Tačiau dėl šio atvejo teisininkų nuomonės irgi skyrėsi. Pasak L.Vihul, tai buvo šnipinėjimo aktas, per kurį tebuvo nutekinta tikra informacija, siekiant informuoti JAV rinkėjus. Jos nuomone, šie veiksmai nėra tarptautinių įstatymų pažeidimas.
M.Schmittas savo ruožtu mano, kad Rusija „truputį“ perlenkė lazdą ir pakenkė JAV rinkimų procesams, saugomiems tarptautinių teisės normų.
„Rusai – tikri meistrai rasti pilkąsias zonas tarptautinėje teisėje, – pripažino jis. – Jie ieško šių pilkųjų zonų, kad galėtų veikti, nes žino, kad tuomet jų veiksmus bus sunku įvardyti neteisėtais.“
Įstatymas ir atgrasymas
Vis dėlto M.Schmittas pažymėjo, kad Rusija privalo suprasti: „Jeigu žaidžiate pilkojoje zonoje, sukuriate precedentą kitoms valstybėms irgi žaisti pilkojoje zonoje – tik prieš jus.“
Pasak jo, tarptautinių įstatymų paskirtis – nustatyti proporcingo atsako ir atgrasomųjų priemonių normas.
„Įstatymų aiškumas veda į stabilumą... Aiškios žaidimo taisyklės mažina eskalavimo tikimybę“, – pabrėžė teisininkas.
