2009 lapkričio 17 buvo gauta žinia, kad teisininkas Sergejus Magnitskis mirė kalėjime. Prieš tai Williamas Browderis buvo sulaukęs ne vienos grasinančios žinutės. Dabar jis turi naują tikslą – išsiaiškinti, kas iš tikrųjų nutiko S. Magnitskiui, rasti teisingumą šioje istorijoje ir išlikti gyvam.
Sergejus Magnitskis (nuotr. SCANPIX)
„Taigi, kaip viskas prasidėjo... 1996 iš Londono atvykau į Rusiją, kad galėčiau įkurti fondą, teikiantį finansavimą naujai privatizuotoms įmonėms Rytų Europoje. „Hermitage Capital Management“ netrukus išaugo į didžiausią fondą šalyje, turintį daugiau nei 4 milijardus dolerių (10, 64 milijardai litų) investicijų. Pamažu supratau, kad kompanijos, kurių akcijas pirkome, buvo tiesiog apiplėšiamos valdančiųjų oligarchų. Reikėjo kažką daryti. Mano metodas buvo tirti, kaip vyksta vagystės, o surinkta informacija dalintis su tarptautine žiniasklaida – „The Financial Times“, „The Wall Street Journal“ ir „The Economist“.
Toks demaskavimas man ne tik padėjo stabdyti vagystes, bet ir surado daug stiprių priešų. Nors niekas nesikėsino mane nužudyti, Rusijos vyriausybė mane paskelbė „grėsme nacionaliniam saugumui“ ir uždraudė įvažiuoti į šalį.
Situacija toliau blogėjo. 2007 metų liepą mano ir mano teisininkų ofisuose buvo atlikta krata. Buvo pavogti dokumentai, kurie padėjo pasisavinti mūsų kompanijas. Tada nustatėme, kad policija, dirbdama su korumpuotais mokesčių sistemos valdininkais ir organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis pavogė 140 milijonų svarų (apytiksliai 588 milijonų litų) mokesčių, kuriuos buvome sumokėję Rusijos valdžiai.
Rusijos mokesčių valdžia pripažino mokesčių grąžinimą be jokių papildomų klausimų. Manėme, kad prezidentas Vladimiras Putinas žinojo apie tai, „gerieji laimėjo prieš bloguosius“. Po to užpildę visus dokumentus laukėme, kul nusikaltusieji bus suimti. Tačiau vietoj to Rusijos vidaus reikalų ministerija pradėjo kaltinamąsias bylas prieš visus 7 teisininkus, su kuriais dirbome šioje byloje.
Šoko būsenoje sugebėjau sugalvoti tik vieną dalyką – paskatinti juos išvykti į Londoną. Tačiau vienas pasiliko. Sergejus Magnitskis, kuris buvo ne tik sumaniausias iš jų, bet ir daugiausiai padaręs visame demaskavimo procese. Jis teigė, kad žino įstatymus ir kad nepadarėme nieko blogo. Jis norėjo įsitikinti, kad nusikaltėliai bus nubausti. Jo tikėjimas įstatymo galia ir viršenybe buvo toks stiprus, kad jis liudijo prieš policijos pareigūnus, teisėjus ir nusikaltėlius, kurie buvo susiję su 140 milijonų svarų vagyste.
Po liudijimo praėjus apytiksliai menesiui (2008 metų lapkričio 24 dieną) Rusijos valdantysis aparatas smogė atgal – Sergejus buvo areštuotas.
Nors man buvo sunku, tačiau tai nė iš tolo negalėjo prilygti kankinimams, kuriuos turėjo iškęsti Sergejus. Kad atsiimtų savo liudijimus, jis buvo laikomas celėje su dar 14 žmonių ir tik 8 lovomis, nuolat buvo žibinama šviesa siekiant sukelti miego trūkumą. Kankinimų sąraše buvo ir nežmoniškai šalta kamera, antisanitarinės sąlygos. Buvo siekiama, kad jis bet kokiu atveju atsiimtų parodymus prieš pareigūnus ir pasirašytų prisipažinimą, kad jis pavogė tuos 140 milijonų svarų.
Šios žinios mus pasiekė, nes Sergejus visas 358 dienas, kuomet buvo kalinamas be teismo, rašė dienoraštį ir perduodavo savo advokatams. Tai labiausiai dokumentuotas žmogaus teisių pažeidimo atvejis Rusijoje per 25 metus. Nors jo kankintojai tikėjosi, kad jis greitai palūš, kankinimai tik stiprino jo principus.
Tuo metu kalbėjausi su daugeliu Vakarų vyriausybių ir interesų grupių atstovais, kurie bandė susisiekti su prezidentu Dmitrijumi Medvedevu ir kitais aukštais Rusijos pareigūnais. Tačiau rezultatų nebuvo. Viename atsakyme net buvo neigiama, kad Sergejus buvo laikomas suimtas.
Po pusmečio Sergejaus sveikata ėmė sparčiai blogėti, jam buvo diagnozuoti tulžies akmenys ir pankreatitas. Likus mėnesiui iki operacijos 2009 rugpjūtį jis buvo staigiai perkeltas į maksimalaus saugumo Butyrkos kalėjimą. Čia trūko bet kokios medicininės pagalbos. O į visus jo prašymus buvo gaunami tik neigiami atsakymai. Po kiekvieno prašymo vis pasirodydavo tardytojai ir siūlydavo viską baigti – reikėjo tik pasirašyti prisipažinimą. Siekiant sustiprinti spaudimą, buvo smogiama į skaudžiausią vietą – Sergejui nebuvo leidžiama susitikti su žmona ir motina, telefonu pasikalbėti su vaikais. Tačiau jis vis nepasidavė. Mėnuo prieš mirtį jis dar kartą pakartojo liudijimą prieš nusikaltėlius ir šįkart pridėjo kaltinimus kankintojams. Likus penkiomis dienos iki mirties Sergejus užpildė skundą dėl jo suklastotos bylos.
Lapkričio 16 dieną Sergejus buvo perkeltas į kitą kalėjimą su ligonine. Bet vietoj gydymo jis buvo patalpintas į celę, surakintas antrankiais ir iki mirties mušamas aštuonių riaušių tramdytojų.
Nuo tada šeima, draugai ir kolegos siekia atskleisti visą šią istoriją, surinkti įrodymus ir kovoti už Sergejaus Magnitskio atminimą ir žmogaus teises tiek Rusijoje, tiek Europoje, tiek ir visame pasaulyje.“
http://www.balsas.lt/orai
