Neseniai Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė vėl pareiškė, jog teismų savivaldos institucijos tarsi profesinės sąjungos gina savuosius, o ne iš tikrųjų apsivalo. „Reikėtų ne gintis nuo žmonių, o atvirkščiai – išsivalyti nuo blogų teisėjų, kad žmonės labiau pasitikėtų teismais“, – teigė prezidentė.
Apie tai, kas darosi teismuose, kodėl teismų sistema uždara, kodėl „varnas varnui akies nekerta“ ir apie kitas problemas kalbamės su Teisėjų tarybos nariais: Lietuvos apeliacinio teismo pirmininku Egidijumi Žironu ir to paties teismo Civilinių bylų skyriaus teisėju profesoriumi Vygintu Višinskiu.
Teismai veriasi, kiek gali
Kodėl nuolat kyla abejonių dėl teismų skaidrumo? Kodėl teismai tokie uždari, o prasižengusius teisėjus bandoma ginti?
Egidijus Žironas. Teismai visada buvo patogus objektas save išpopuliarinti: „teismai uždari, teisėjai blogi, ima kyšius“ ir pan. Kokia patraukli tema... Betgi mes atsiveriame, kaip išmanome – vos ne kiekviename teisme yra spaudos atstovai, vyksta konferencijos, net ir Teisėjų tarybos posėdžiai atviri – kas tik nori, gali ateiti ir klausyti nuo pradžios iki pabaigos.
Vygintas Višinskis. Štai kad ir teisėjo Zenono Birštono atvejis. Iš viso teisėjų yra daugiau nei 700. O išgėręs darbe sugautas tik vienas teisėjas. Žinoma, tokių dalykų reikia vengti, tačiau to pasitaiko visur. Ar matėte bent vieną teisėją girtą teismo salėje? Beje, Vakarų šalyse per pietus teisėjas išgeria taurę vyno ir tai yra natūralu, o pas mus pabandyk – taigi būsi apšauktas didžiausiu girtuokliu..!
E. Ž. ... Bus tokia „pompa“ ir nuskambėsi per visus laikraščius... Po minėto teisėjo atvejo kitą savaitę per TV pasirodė girtas Vytautas Šapranauskas. Na, ir ką? Ogi nieko. Vėliau buvo pateikta taip, jog tai yra vos ne norma. O mes turime 7 kartus atsiprašyti, 12 kartų pasakyti, kad „aš jokiu būdu Birštono neteisinu“. O ar kas nors pasidomėjo, kokia jo sveikata? Kodėl tik tiek promilių tebuvo, nors vaizdas buvo kitoks?.. Supraskite, kad taip teigdamas aš to teisėjo neteisinu.
V. V. Tačiau iš tikrųjų didesnės žalos teisėjų korpusui nei teisėjas Z. Birštonas iki šiol dar niekas nepadarė.
Procesas paprastės, darbo daugės
Per dešimtmetį bylų, ypač civilinių, žymiai pagausėjo, o teisėjų beveik liko tiek pat. Kas skaičiuoja, kiek žmogus gali „pavežti“ ir apskritai ar tinka tam darbui?
V. V. Lietuvoje teisėjų ir taip labai daug – daugiau jų būti negali. Ir niekas negali nustatyti, kiek teisėjas gali pajėgti išnagrinėti bylų. Neskiriama ir daugiau materialinių resursų – nėra pinigų.
Visur auga bylų skaičius, todėl visame pasaulyje einama proceso supaprastinimo link. Žiūrėkite, kaip yra JAV... Baudžiamieji nusižengimai: prokuroras, teisėjas, teisiamasis susitiko, susitarė – teisėjas viens, du ir parašė nuosprendį. O civilinėse bylose – ieškiniai iki 25 000 eurų yra laikomi smulkiaisiais ieškiniais. Teisėjas, išklausęs abi šalis, priima sprendimą ir įrašo jį į protokolą. Visuomenė priėmė palankiai tokį dalyką, nes yra pavargusi, kad bylos sprendžiamos metų metais – ir advokatams reikia mokėti, ir laikas gaištamas, ir pan.
Nueikite šeštą valandą vakaro arba savaitgalį į teismą ir pasižiūrėkite, kiek teisėjų dirba... Negeria, slapčiomis nesimyli, o dirba. Kodėl? Ką, jie visi darboholikai?.. Darbas taip patinka, kad nė minutės negali be jo gyventi? O gal neturi kitų užsiėmimų? Teisėjų darbas, kaip ir jūsų, žurnalistų, yra nenormuotas. Tai, pasitaiko, žmogus ir neišlaiko įtampos...
Ar ruošiami Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso įstatymų pakeitimai sumažins darbo krūvį?
V. V. Civilinis kodeksas buvo pakeistas ir veikia nuo 2003 metų. O per tą laiką labai pakito turto vertė. Ir visa tai iškreipė bylų balansą tarp apygardų teismų ir apylinkių teismų. Apygardų teismai buvo suformuoti sudėtingoms byloms nagrinėti, o dabar juose nagrinėjamos elementarios bylos. Bet juk šių teismų teisėjų kvalifikacija aukštesnė, jie gauna gerokai didesnius atlyginimus.
Dėl sunkmečio labai pagausėjo bankroto bylų, o jos labai sudėtingos. Dėl to reikėjo perskirstyti krūvius tolygiai. Todėl dabar yra nustatyta, kad ginčai, kurie siekia 150 000 litų, nagrinėjami apylinkių teismuose.
O ką, pakeitus įstatymus, gaus eilinis bylininkas?
V. V. Tikimės, kad jis greičiau išgirs nuosprendį – byla bus žymiai greičiau nagrinėjama. Pavyzdžiui, dalis bylų apeliacine tvarka bus nagrinėjamos vienasmeniškai teisėjo. Nebereikės sudaryti kolegijų ir spręsti, kokį sprendimą priimti. Beje, Vokietijos patirtis rodo, jog taip procesas vyksta daug greičiau.
Supaprastinamas pasirengimo bylos nagrinėjimui procesas. Numatyta, jog turi būti ne daugiau kaip 2 pasirengiamieji posėdžiai
Valstybei labai aktualios viešųjų pirkimų bylos. Yra priimtas įstatymo pakeitimas – numatytas atskiras Civilinio proceso kodekso skyrius dėl viešųjų pirkimų bylų nagrinėjimo. Tikimasi, kad tie pakeitimai leis labai operatyviai išnagrinėti tokias bylas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinėje instancijoje – joms bus „uždegama žalia šviesa“.
E. Ž. Kol kas šalys gana ilgai laukia proceso pradžios. Į mūsų teismą dabar ateinančių bylų nagrinėjimas skiriamas tik po metų. Per 3 metus Apeliaciniame teisme civilinių bylų padaugėjo 2,6 karto, išnagrinėtų bylų – 1,5 karto. Dar didesnė bėda Vilniaus apygardos teisme. Ten byla, nagrinėtina apeliacine tvarka, į pirmą posėdį skiriama po maždaug 14 mėnesių.
Darbo krūvis didės
Taigi subalansuosite darbo krūvį apygardų teismuose. Tačiau kaip bus su apylinkių teismų teisėjais? Jų darbo krūviai ir taip didžiuliai...
V. V. Deja, krūviai apylinkių teismams tikrai padidės. Kita vertus, oficialioji statistika teigia, kad apylinkių teismuose civilinių bylų sumažėjo 8 procentais. Būtent apygardų teismuose jų padaugėjo dvigubai.
Bet juk apylinkių teismų teisėjai ir taip nespėja susidoroti su darbu. Viena po kitos keliamos drausmės bylos ne tiek dėl aplaidumo, kiek dėl to, kad žmogus nebepajėgia nudirbti tiek darbų, kiek jam užkraunama...
V. V. Tai priklauso ne tik nuo teisėjo kvalifikacijos, bet ir nuo sugebėjimų organizuoti darbą. Štai neseniai Teisėjų tarybos posėdyje svarstėme tikrai labai gerą teisėją, kuri, esant tokiems krūviams, nebesuspėja susitvarkyti su darbu.
E. Ž. Kitas dalykas, kaip tu tą bylą nagrinėsi. Jei juvelyriškai, daug laiko atims... Kita vertus, kai kuriose bylose yra suformuota praktika, kaip elgtis vienu ar kitu atveju, o tai žymiai palengvina darbą. Pasitaiko, jog teisėjas daro vis tą pačią klaidą, nors yra įstatymo išaiškinimas, neseka naujienų, aplaidžiai dirba...
Yra auksinė taisyklė – neturi spręsti nieko, kol neperskaitei bylos. Bet pas mus įprasta diskutuoti, kodėl skyrė 3 metus, o ne 2, kodėl nuteisė tą, o ne aną...
Vis dėlto sunku suvokti, kaip kontrabandininkas, sulaikytas su 4 milijonų litų kroviniu, paleidžiamas teismo salėje...
E. Ž. O iš kur mes tai žinome? Dažniausiai iš spaudos. Deja, faktai neretai pateikiami net neįsigilinus. Prisimenu, kažkada spauda labai barė teisėją, kad šis paskyrė moteriai, pavogusiai du agurkus, baudą. Neva neadvekati, nesuderinama su jos pajamomis, su jos turtu bauda. Susiradau aš tą nuosprendį. Pasirodė, jog toji teisėja paskyrė du kartus švelnesnę nei įstatymas numato bausmę... Baudžiamojoje teisėje, kiek prisimenu, galima bausmę švelninti tik kartą. O tai moteriai turėjo būti paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė.
V. V. Dažnai net nežinoma, kad nuosprendis tam žmogui skelbiamas jau ne pirmą kartą. Gal jam jau buvo paskirta bausmė 2 ar 3 kartus, jis jos neatliko, ir galutinis nuosprendis apjungia dar neatliktas bausmes.
Radviliškio rajono apylinkės teismo teisėjas Augustinas Mitkus, paklaustas apie situaciją teismuose, atsakė taip:
Esant tokiems darbo krūviams ir apskritai situacijai teismų sistemoje, iškyla toks vienas vaikystės prisiminimas. Kartą padėjau tėčiui aparti bulves. Tėtis arė arkliu. Jaunu tokiu, kvailu, karštu arklioku. Sunku jam buvo, todėl ariant ėmė lėkti. Matyt, pagalvojo, kad jei lėks greičiau, tai atsikratys to sunkaus jį laikančio plūgo... Na o artojas, nenorėdamas bėgioti, plūgą – gilyn į žemę... Kuo labiau arkliokas lėkė, tuo tėtis plūgą žemėn giliau kišo. Jau po keleto vagų į vargšą arklioką buvo gaila žiūrėti – sustodavo po du kartus vagoje, akys išlipo ant kaktos, iš šnervių dribo putos, šonai plazdėjo. Ir vis lėkė... Galų gale ėmė garsiai lekuoti. Girdėjosi, kaip kriokia neatgaudamas kvapo. Buvo ne šiaip jo gaila – buvo baisu...
Tai va, kartais man atrodo, kad mes kaip tas arkliokas – skubame lėkti su savo darbais, kad tik viską suspėtume, o plūgas vis gilyn... Tiesa, arkliokas matė vagos galą. Mes – nematome...
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
