Už grotų sėdintys ir dantį ant visų Temidės tarnų griežiantys veikėjai gali džiūgauti. Jau pustrečių metų jie gyvena geriau nei viena iš jų – Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo teisėja Anželika Šimaitienė, rašo „Respublika“.
Kaliniai gauna nemokamą maistą, kitokias privilegijas, netingintys netgi gali užsidirbti. Du vaikus – vienas iš jų dar kūdikis – auginanti A.Šimaitienė įsidarbinti negali, negauna jokių pajamų ir net pašalpų.
„Sodra“ mokėti atsisako
Tarp dangaus ir žemės teisėja pakibo 2006-ųjų vasarį. Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl galimo dokumentų suklastojimo prezidento Valdo Adamkaus dekretu teisėjos įgaliojimai buvo sustabdyti. Nuo tada iki šiol A.Šimaitienė negali eiti savo pareigų.
Nesiaiškinkime, ar A.Šimaitienė ir kartu su ja teisiama teismo sekretorė Jolanta Rutkauskienė kaltos, ar ne – tai nuspręs A.Šimaitienės kolegos.
Byla jau buvo išnagrinėta, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas panaikino Kauno apygardos teismo verdiktą ir grąžino bylą nagrinėti.
Pakalbėkime apie žmogiškus dalykus. Pavyzdžiui, kaip dviejų vaikų motina gyvena negaudama nė cento atlyginimo – ir nė cento iš „Sodros“. Net ir vaiko auginimo pašalpos.
„Mano padėtis taip įdomiai apibūdinta – esu socialiai drausta be socialinių įmokų. Tarkim, guluosi į ligoninę – taip nutiko pernai balandį, kai man buvo mikroinsultas. Gulėti galiu, man nieko mokėti nereikia, bet kai „Sodrai“ pateikiau nedarbingumo pažymėjimą apmokėti, jie tai padaryti atsisakė. Kadangi už mane nėra mokamos socialinės įmokos“, – pasakojo A.Šimaitienė.
Negavo net vaiko pašalpos
Šiemet kūdikio besilaukusi teisėja norėjo išeiti dekretinių atostogų. Tačiau sužinojo, kad išleisti į dekretą jos negalima dėl sustabdytų įgaliojimų. Vis dėlto galiausiai A.Šimaitienei pavyko pasiekti, kad ją išleistų vaiko priežiūros atostogų.
„Šių metų liepą kreipiausi į „Sodrą“ dėl vaiko auginimo pašalpos. Gavau atsakymą, kad man neužtenka stažo, todėl jokių išmokų negausiu. Nors teisėja dirbau nuo 1995 m. Tokia dvilypė situacija. Kaip žmogus aš esu vienoje pusėje, juk iš manęs per tą laiką buvo išskaičiuojamos didelės įmokos, o dabar negaliu gauti jokių išmokų. Tačiau kaip teisininkas aš suprantu, kad yra toks įstatymas“, – sakė A.Šimaitienė.
Sužinoti „Sodros“ pozicijos „Respublikai“ nepavyko. Šios įstaigos atstovai per dvi dienas nesugebėjo atsakyti į paprastą klausimą – tai kodėl vis dėlto A.Šimaitienė negauna išmokų?
Teisėja keliskart pabrėžė: tai – ne teismų, o įstatymų leidybos problema. Todėl ji ketina kreiptis į teismą ir viliasi, kad ji galbūt bus išspręsta.
„Manau, kad bent kažkoks pasisakymas turėtų būti. Nesiruošiu vaidinti aukos. Mano gyvenime atsitiko taip, kaip atsitiko. Manau, kad visi taškai bus sudėlioti, tačiau juk tokių atvejų kaip mano gali būti ir daugiau“, – sakė moteris.
Padeda artimieji
A.Šimaitienė džiaugiasi, kad daugiau nei keblioje situacijoje ji nėra palikta viena. „Visa laimė, kad turiu vyrą, seserį, tėvus, kurie man padeda. Kartais tai sesuo, tai tėvas man perveda kažkiek pinigų. Dėl to tikriausiai turėsiu aiškintis, iš kur aš nedirbdama gaunu pajamų. O paskui artimieji turės įrodinėti, iš kur pinigus gavo jie“, – spėjo teisėja.
A.Šimaitienė patikino: nei ji, nei jos vaikai nebadauja, jie turi viską, kas būtina. Tačiau teisėja sutiko, kad tam tikra prasme dabartinė jos padėtis prastesnė nei žmonių, sėdinčių kalėjime. Gaunančių nemokamą maistą ir visa kita.
„Puikiausiai įsivaizduoju, kad tokių atvejų kaip mano valstybėje nėra daug. Tikriausiai todėl įstatymuose tai ir nėra aptarta, bet juk turėtų būti“, – mano A.Šimaitienė.
Ko gero, jai negalėtų padėti ir teisėjų savivaldos institucijos. Teisėja neslepia į jas net nebandžiusi kreiptis. „Nesikreipiau ir nesikreipsiu, nes yra moraliniai dalykai. Aš esu apkaltinta, byla dar neišnagrinėta, puikiai suprantu, kaip turėtų sureaguoti kolegos“, – kalbėjo moteris.
„Blogiau jau nebus“
A.Šimaitienė netgi negali užsiregistruoti darbo biržoje, nes oficialiai ji nėra bedarbė. O kaip teisėja pagal įstatymus galėtų dirbti tik mokslinį ar kūrybinį darbą. „Įsivaizduokite, aš dabar einu dirbti į universitetą, mokyti studentų. Tai kaip jie į mane žiūrėtų?“ – su šypsena klausė teisėja.
Rašyti mokslinį darbą? Tam, pasak jos, reikia ir laiko, ir investicijų. Vien už rašymą niekas nemoka.
„Todėl gyvenu taip, kaip gyvenu. Kartais norisi... net nežinau ko. Pažiūrėjau laidą apie sraigių auginimą ir sakau: eisiu jų auginti. Galbūt tokią veiklą bus galima priskirti prie kūrybinės“, – juokėsi A.Šimaitienė.
Artimieji ir pažįstami jau ne kartą ją ragino: spjauk į viską ir išeik. Ko lauki? Žiniasklaida tau vis tiek neleis normaliai dirbti, net jei tave išteisins.
„Negalvoju apie tai, kas man ką leis ar ne. Jei viskas baigsis taip, kaip tikiuosi, jei dirbsiu sąžiningai, man niekas negalės sutrukdyti. Nors minčių buvo visokių. Kadangi visus rėkimus perėjau, manau, blogiau, nei buvo, jau nebus“, – teigė A.Šimaitienė.
Komentarai
Algis Norkūnas
Teisėjų tarybos pirmininko pavaduotojas, Aukščiausiojo Teismo teisėjas
Iš esmės čia būtų kalbama apie susidariusią teisinę padėtį ir klausimų sprendimą. Aš žiūrėčiau labai paprastai: „Sodra“ sukurta tam, kad palengvintų žmonėms – ne pareigūnams ar dar kam nors – jų susidariusias blogas situacijas. Dėl to, kas atsitiko – nelieskime, teisėja ji ar ne, įgaliojimai sustabdyti ar ne, bet vaikai nenustojo būti vaikais, o ji nenustojo būti motina, kaip pašalpos gavėja. Manyčiau, kad čia reikėtų kalbėti ne apie įstatymų trūkumus, o tiesiog protingai pritaikyti įstatymus, vadovautis paprastomis, žmogiškomis taisyklėmis. Sustabdyti įgaliojimai turi reikšmės jos karjerai ir pan., bet valstybė yra sukūrusi garantijų sistemą – ir ta sistema turi veikti. O mes užsidarome taisyklėse, bet pametame esmę – žmogų ir jo poreikius. O juk būti žmogumi niekas nenustojo.
Laima Mogenienė
Seimo Žmogaus teisių komiteto narė
Tai labai neteisinga. Kol žmogus nenuteistas, jis nėra kaltas. Tokių faktiškai besigaunančių skriaudų ir nuobaudų – be algos, išmokų – būti negali. Yra tokie atvejai, gal ir daugelyje sričių, tačiau tai turi būti išspręsta. Apkaltinti galbūt galima kiekvieną ir palikti jį be egzistavimo lėšų, bet tai yra amoralu, nežmogiška, tai tikrai žmogaus teisių pažeidimas. Net jei ją nuteis – jos vaikai dėl to nėra kalti. O kas, jei ją išteisins? Kas atlygins moralinę, materialinę žalą jai ir vaikams? Apskritai visa žmogaus teisių gynimo praktika atsilieka nuo teorijos. Nėra kito būdo, tik kiekvienu atskiru atveju, pastebėjus spragą, institucija, apie tai sužinojusi, tą atvejį, tą precedentą turi iškelti, kad jis būtų išspręstas. Nes sistema skylėta ir nenumato atsakymų visais galimais atvejais.
Tomas Beržinskas
