Nuo pat Londono olimpinių žaidynių atidarymo dienos ėmiausi darbo – nuspėti žiniasklaidos, socialinių tinklų, sveikatos apsaugos ir kosmoso kelionių ateitį.
Pastarąsias savaites daugybę laiko skyriau istorinių šaltinių tyrimams ir susitikimams su savo sričių specialistais. Tuomet netikėtai buvau paprašyta atsakyti į tam tikrą klausimyną apie žmonijos ateitį. Kada išgydysime vėžį? Kada nuo maliarijos mirs paskutinis žmogus? Kada išpopuliarės savarankiškai vairuojantys automobiliai?
Apklausos autoriai patys to nenorėdami (ar bent jau neatskleisdami tokių ketinimų) išryškino skirtumą tarp žinojimo, kaip išspręsti vieną ar kitą problemą, ir realių pastangų pakeisti pasaulį, kai jau turi tam būtinų žinių. Štai kad ir nutukimas bei dantų kariesas. Abu šie negalavimai išgydomi, o imantis tam tikrų prevencinių priemonių jų net nereikės gydyti. Nepaisant to, ir vienas, ir kitas kamuoja daugiau žmonių nei vėžys, maliarija ar kitos paplitusios ligos.
Jei tik žmonija turėtų ilgalaikę plėtros strategiją, daugiau dėmesio būtų skiriama ligų prevencijai, švietimui ir viešosioms paslaugoms, nes šios sritys skatina visos visuomenės produktyvumą. Bėda ta, kad neretai technologijoms panaudoti kelią užkerta ne jų ištobulinimo lygis, bet tokie veiksniai kaip mokesčiai, viešosios išlaidos ar ilgalaikių strategijų trūkumas.
Puikus pavyzdys – savarankiškai vairuojantys automobiliai arba nuotoliniu būdu valdomi keleiviniai lėktuvai. Tarkime, mokslo tyrimais bus patvirtinta, kad ištobulinti tokios rūšies automobiliai ir lėktuvai yra saugesni nei tradiciniai. Ar tai reiškia, kad šie technologijų stebuklai įsigalės kasdieniame gyvenime? O galbūt ilgainiui susiformavę įpročiai, technologinės pažangos neatitinkantys teisės aktai ir kitos priežastys taps technologinės pažangos kliūtimis. Tereikia įsivaizduoti paprastą situaciją, kas atsakys už žalą, kuri atsirado savarankiškai vairuojančiam automobiliui sukėlus eismo įvykį? Mokslininkų ir inžinierių užduotis – kurti naujas technologijas, tačiau visuomenė pati nusprendžia, ar pasinaudoti jų darbo vaisiais. Kuo toliau, tuo labiau technologinė pažanga tampa priklausoma nuo visuomenės balso.
Žmonės nenoriai įsileidžia naujas technologijas, nes bijo perleisti kompiuterinėms programoms sprendimų priėmimo teisę. Tačiau tuo pat metu žmones kamuoja dilema: moderniame pasaulyje yra pernelyg daug sprendimų, kad būtų galima pasikliauti tik žmogaus protu.
Visuomenėje žinios ir gebėjimai žengia koja kojon su atsakomybe ir pareigomis. Jeigu priešais matote išsiblaškiusį žmogų, kuris netrukus žengs į judrią gatvę, jūsų pareiga yra apsaugoti šio žmogaus gyvybę ir sveikatą. Šis pavyzdys yra paprastas, tačiau informacijos amžiuje mus prislegia problemų srautas iš viso pasaulio. Ar turime jausti atsakomybę už šias problemas? O galbūt jų tiesiog per daug? Daugelis žmonių jaučiasi bejėgiai. Pasaulyje susiduriame su pernelyg daug spręstinų klausimų.
Ribotos individo galimybės reaguoti į visas jam žinomas problemas gali tapti pranašumu. Tereikia šiuo suvaržymu tinkamai pasinaudoti. Žmogus turi įvertinti savo galimybes ir nuspręsti, kokias problemas jis gali įveikti geriausiai.
Jūsų piniginė parama labdaringai veiklai verta tiek pat, kiek kito žmogaus analogiška parama, tačiau jūsų žinios ir gebėjimai išspręsti konkrečią problemą duos daugiau naudos. Artimą žmogų kamuojanti liga suvaržytame pasaulyje gali lemti jūsų karjeros pasirinkimą. Nesuvaržytame pasaulyje šių problemų sprendimas gali tapti jūsų asmenine misija.
Žmonėms turi būti suteikta laisvė įgyvendinti savo misijas. Tokia improvizacijos laisvė buvo suteikta Londono olimpinių žaidinių savanoriams, kurie padėjo surengti atidarymo ir uždarymo ceremonijas. Jų pasirodymas buvo visiška priešingybė tobulai sinchroniškam reginiui 2008 metų Pekino olimpinėse žaidynėse. Atidarymo ceremonijoje Londono savanoriai akcentavo savanorišką individų bendradarbiavimą, kuris leido iškilti naujoms pramonės šakoms, plėtoti nacionalinę sveikatos apsaugos sistemą ir kurti nuostabią muziką.
Vis dėlto visuomenei uždėtas apynasris yra kur kas laisvesnis. Žmonių bendruomenė jaučia mažesnių suvaržymų nei pavienis individas. Tad visuomenė gali efektyviau nuspręsti, kokių veiksmų imtis ir kokių prevencinių priemonių panaudoti. Ateityje valstybės vis labiau suvoks, kad jų sprendimai turi tenkinti ne valdančiojo elito, o kuo platesnės visuomenės interesus. Šiuo evoliucijos etapu neišvengiamai atsiras žmonių, kurie leisis į žalingus kompromisus ir išmainys vertybes į trumpalaikę naudą.
Štai kad ir kompromisas tarp atsinaujinančios energetikos ir ekonominės plėtros. Šis klausimas itin skaudus Indijai ir kitoms besivystančioms valstybėms. Turtingieji nori, kad automobiliai ir toliau išliktų prabangos prekė, kuria nereikėtų dalytis su kitais visuomenės nariais. Tereikia pasitelkti žmonių baimę naujų technologijų atžvilgiu ir savarankiškai vairuojančių automobilių bus pradėta vengti, privatūs automobiliai išliks siekiamybė, prieinama tik mažai daliai pasaulio gyventojų, o daugybės žmonių judėjimo laisvė ir toliau liks apribota.
Kaip pasiekti konsensusą dėl visuotinės misijos įgyvendinimo? Kaip priimti sprendimus, jeigu individualūs veiksmai nieko nereiškia milijardinėje balsų jūroje. Perduoti sprendimų priėmimo procesą suinteresuotam elitui – ne išeitis. Ne ką geresnis ir visuotinis balsavimas, nes žmonės gali visapusiškai nesuprasti svarstomų klausimų svarbos, daugelį visuomenės narių gana lengva paveikti pasitelkiant apgaulingus argumentus, be to, dalis žmonių yra linkę siekti trumpalaikės naudos.
Išeitis – geresnė švietimo sistema. Vis didesnė visuomenė dalis turi išmokti priimti sprendimus remdamiesi faktais. Pamažu mes mokomės modeliuoti pasaulinį klimatą, lygiai taip pat išmoksime formuoti pasaulio ekonomiką. Neįmanoma visko įvertinti pinigais. Kas svarbiau – du papildomi senelio Juano gyvenimo mėnesiai ar ketveri Alice mokslo metai? Tačiau net sprendimai, susiję su nepiniginėmis vertybėmis, veikia realią ekonomiką. Išmokę ekonomikos modeliavimo praktikos išmoksime kurti vertę mažiausiomis sąnaudomis ir leisime pinigus geresnės ateities labui.
Bene didžiausias mūsų laukiantis kultūrinis ir vertybinis iššūkis – trumpalaikės naudos siekimas. Visoje planetoje galime stebėti, kaip finansų rinkos vilioja žmones trumpalaike investicijų grąža, tačiau mainais ilguoju laikotarpiu siūlo destrukciją.
Švietimas suteikia galimybių įveikti gamtos primestus fizinius suvaržymus. Iš pradžių panaudodami tik ugnį ir medį, o šiandien pasitelkdami kompiuterius ir mašinas žmonės gerina savo gyvenimo kokybę. Tad kas nugalės? Technologijos ar mūsų silpnybės ir trumpalaikiai interesai?
Esther Dyson/Project-syndicate.org
CV: Esther Dyson
Buvusi žurnalistė, karjerą pradėjo žurnale „Forbes“
„EDventure Holdings“ vykdomoji direktorė
Aktyvi investuotoja į „startup'us“ visame pasaulyje
Domisi informacinėmis technologijomis, sveikatos apsauga, privačia aviacija ir kelionėmis į kosmosą
Straipsnis publikuotas savaitraštyje „Ekonomika.lt“ (32(94), rugsėjo 3- rugsėjo 9 d.)
