Šį savaitgalį Vilniuje, Menų spaustuvėje, vėl viešės klaipėdietis avangardinio teatro kūrėjas Benas Šarka: šeštadienį (vasario 29 d.) ir sekmadienį (kovo 1 d.) žiūrovai galės išvysti jo praeitais metais sukurtą spektaklį pagal Gintaro Grajausko tekstus „Kas lieka, kai nieko nelieka“ (scenarijaus autorė Gabrielė Labanauskaitė).
Vienų kritikų įvardijamas kaip labiausiai socialinis Beno Šarkos kūrinys, kitų – pliekiamas už tai, kad prarado avangardinį dygumą, šis spektaklis tik darsyk įrodo, kad po trylikos metų teatro scenoje Benas Šarka ir toliau nesistengia taikstytis prie šiuolaikinių teatrinių madų. Savotišku uostamiesčio kultūros simboliu tapęs aktorius ir režisierius lieka ištikimas savo vertybėms: savo teatro jis nevadina teatru, o teatro trupe „Gliukais“, kurių misija – „padėti nemokamai kremuotis menininkams, daryti amžinus vainikus ir trupinti kultūros lemputes, kad būtų tamsiau“.
Tad žavingasis „teatro trupas“ nedemonstruos nei technologijos, nei scenografijos pasiekimų, nestebins šiuolaikine muzika ir masinėmis scenomis. Jo linija – tai teatras-Neteatras, spektaklis – kaip gyvas įvykis su akių kontaktu, žiūrovas – kaip dalyvis. Beno Šarkos personažas šįkart – tai Neaktorius. Tai – teatro budintis, saugantis tuštumą. Nūdienos herojus be heroikos. Spektaklyje budintis virsta tai mažu berniuku su mutoniniais kailinukais, tai šauliu su „šauniku“ ant peties, tai tiesiog laikraštį skaitančiu vyru ar stebėtoju – kiekvienas virsmas yra Šarkos šamaniško šou dalis.
Sceninė Beno Šarkos poezija spektaklyje žavi ne mažiau nei joje įsipynusios Gintaro Grajausko eilėraščių nuotrupos: nuo iš vamzdžio pagaminto lanko iki muzikuojančių 5 litrų talpos butelių, nuo apsmukusių trumpikių iki atviros ugnies viražų, nuo pistoletų iki dalgių ir raudonų gėlių. Čia skardinė nuo silkių lengvai pavirsta muzikiniu instrumentu, žvejo tinklelis – fejerverku, o senas plokštelių grotuvas suka „Boney M“ muziką.
