„Atrodo, kad Joninių naktis, kai stebuklas, kurio taip tikėtasi, tampa realybe. Šiandien teatras visas kaip bičių avilys, pilnas geros nuotaikos ir šventinio pasirengimo šurmulio. Laukiame vakaro, laukiame visuomenės, kuri vėl galės mėgautis savo numylėtu teatru“, – BNS ketvirtadienį sakė teatro vadovas Egidijus Stancikas.
Pasak jo, dvylika metų, kuriuos tęsėsi 64 mln. litų (18,5 mln. eurų) kainavusi rekonstrukcija, buvo labai sudėtingas ir išbandymų kupinas laikotarpis teatrui ir jo aktoriams, tačiau tuo pačiu šie išbandymai skatino kūrybiškumą bei tapo įdomiu periodu teatro istorijoje.
Pabaigus rekonstrukciją, kurios metu pagrindinis teatro pastatas, pasak vadovo, buvo sutvarkytas nuo pamatų iki pat stogo, ruošiamasi naujiems darbams – tikimasi, kad pavyks suremontuoti kitas teatrui priklausančias kūrybines erdves.
Pigiau būtų buvę statyti iš naujo
Rekonstrukcijos metu buvo ne tik restauruotas teatro interjeras, bet ir pakeistas stogas, tvarkyti pamatai, teatre įrengta nauja scenos technika. E.Stancikas pripažįsta, kad tiesiog pastatyti naują pastatą būtų buvę gerokai pigiau ir paprasčiau.
„Teatro pastatas labai senas – jis pradiniame etape yra buvęs kino teatras, paskui plėtėsi ir kai prasidėjo rekonstrukcijos darbai, kai atsidengė pamatai, pamatėme, kad daug kas tiesiog ant akmenų, kurie padėti kaip pamatai ant žemės, statyta. Būtų žymiai paprasčiau, funkcionaliau ir ekonomiškiau pastatyti kažkurioje geografiškai patogioje miestiečiams vietoje naują teatro pastatą. Bet, aišku, buvo labai svarbi užduotis išlaikyti tą kūrybinę energiją ir tą kūrybinį virusą, kuris yra išskirtinis tarp Lietuvos teatrų, mūsų teatro pastate“, – kalbėjo teatro vadovas.
Teatro rekonstrukcija užsitęsė dėl lėšų stygiaus – didžioji dalis projekto buvo finansuojama Vyriausybės investicijų programos lėšomis ir tik nedidelė dalis, apie 7,5 mln. litų (2,17 mln. eurų), buvo skirti iš Europos Sąjungos fondų. Prasidėjus teatro rekonstrukcijai, šalį netrukus užklupo finansų krizė. E.Stancikas vis dėlto sako esąs dėkingas esamai ir buvusioms Vyriausybėms, sugebėjusioms net ir sudėtingu laikotarpiu rasti lėšų, kad darbai teatre nesustotų.
Teatro rekonstrukcijos projektas buvo rengtas net keturis kartus – jį koreguoti tekdavo paaiškėjus, kad reikalingi papildomai darbai, be to per teatro rekonstrukcijos metus ne kartą pasikeitė statybos, priešgaisrinės saugos reikalavimai.
Rekonstruojant teatrą buvo išsaugotas jo art deco stilius, fasadas, vidaus erdvės: fojė, tinkuota autentiška technika, restauruoti gipso lipdiniai didžiojoje salėje.
Tapo išbandymu kolektyvui
E.Stancikas neslepia, kad ilgai užsitęsusi rekonstrukcija turėjo neigiamos įtakos tiek aktoriams, tiek lankytojams bei gerokai apsunkino kūrybinį procesą.
„Tai buvo ypatingai sunkus laikotarpis, bet žvelgiant atgal, jis buvo ir ypatingai įdomus ir netgi kūrybiškai provokatyvus: provokavo mus įvairiose erdvėse atrasti kūrybines galimybes, save realizuoti, nesiremiant į technologiją. Istoriškai žvelgiant, po kokių dešimties metų mes jį prisiminsime kaip labai įdomų ir gana išskirtinį kūrybinį procesą“, – kalbėjo teatro vadovas.
Pabaigus šį etapą, toliau tikimasi pereiti prie kitų teatrui priklausančių objektų sutvarkymo.
„Mes suremontavome tik pagrindinį pastatą, o visos mažosios scenos, kamerinės salės – Ilgoji salė, Parketinė, Tavernos salės, Teatro mokyklėlė – visas tas ansamblis, buvęs kailių fabrikas, tebėra labai kūrybai reikalingas, įdomus, bet ten ir kūrėjui, ir žiūrovui sąlygos yra sudėtingos“, – sakė E.Stancikas.
Kauno dramos teatras kartu su kitais Kauno teatrais yra pateikę paraišką Kultūros ministerijai, siūlydami įgyvendinti „Teatro fabriko“ projektą – įkurti eksperimentinę erdvę, kurioje galėtų tobulėti jaunieji kūrėjai.
Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro duomenimis, dabartinio Kauno dramos teatro vietoje 1927 metais pradėtas statyti „Metropolitan“ kino teatras, buvęs vienu ryškiausių art deco pavyzdžių Lietuvos architektūroje.
1940 metais sovietų valdžia pastatus nacionalizavo. Po Antrojo pasaulinio karo, 1945 metų pabaigoje, pastatai ir gretima valda perduoti Kauno jaunimo ir muzikinės komedijos teatrui, o 1959 metais – Dramos teatrui. 1952 metais parengtas ir 1956–1959 metais įgyvendintas rekonstrukcijos projektas, kuris pakeitė pastatą iš esmės, autentiškos išliko tik salės ir fojė erdvės.
