Iš 7-ojo pasaulinio universitetų teatrų acociacijos kongreso, vykusio Meksikoje, En Puebla mieste, susitikę su kolegomis teatro mokslininkais ir pedagogais iš 20-ies šalių, sugrįžo Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedros dėstytojai Velta ir Vytautas Anužiai.
Kokia buvo pagrindinė šio kongreso tema?
Pirmąją dienos pusę vyko mokslinė konferencija „Teatras: kalbos paradigmos ir paradoksai“. Įvairiais aspektais aptartas teatro vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje ir kaip šis vienas archajiškiausių menų galėtų pasipriešinti agresyviai globalizacijai, turėdamas savo pagrindinį instrumentą – kalbą. Kongresas vyko ispanų, prancūzų kalbomis, atsisakyta jau ir šiaip visur dominuojančios anglų. Kalbant apie teatro viziją, atvirai pasakyta, kad „anglofonai“ mums nediktuos savo kalbos, o su ja – ir gyvenimo būdo bei teatro supratimo. Išmokę daugiau mažesnių tautų kalbų, tik tapsime protingesni, atsispirsime masinei kultūrai, „amerikonėjimui“. Pirmą kartą tai buvo išsakyta taip atvirai ir skaudžiai.
Kalbėta apie tai, jog tautos tik grįžusios prie savo šaknų, nacionalumo, galės atsilaikyti prieš unikalumą šluojančią globalizacijos bangą. Raginta teatrą gilintis į lokališkesnę – tėvynės erdvę ir laiką, ne integruotis, prabilti ne universalia kalba, o savąja. Kalbu apie išraišką, estetiką.
Juk ir Lietuvoje yra tam tikri teatro etalonai.
Taigi, kad kviečiama, net spaudžiama orientuotis į trejetą režisierių: E. Nekrošių, R. Tuminą, O. Koršunovą. Tie trys vardai yra kaip švyturiai, kūrėjai – talentingi, tačiau teatras juk – nežmoniškai, be proto įvairus. Ir aš prieš tą formuojamą teatrinę raidą ir vertinimus, kai neatsiskleidžia kiti, baigusieji solidžias režisūros mokyklas. Tokia orientacija į mažos šalies šviesulius – slegiamai provinciali, ir kai išvažiuoji į šalį, kurioje 100 mln. gyventojų, supranti, jog tenykštė teatrinė tradicija daug gilesnė, senesnė ir laiko patikrinta bei pripažinta.
El Pueblo skaitėte pranešimą, turėjusį pasisekimą, ir jau esate pakviesti skaityti jį Amsterdame vyksiančiame teatralų susibūrime.
Mes su Velta kalbėjome apie būsimo aktoriaus parengimą, teatro mokymo metodologiją Klaipėdos universitete. Nes mes, Vachtangovo teatrinės mokyklos mokiniai, jau trisdešimt metų rengiame studentus, nuo 1999 metų važinėjame po tarptautinius festivalius su spektakliais, ir užsienio kolegoms visada buvo įdomu, kaip pasiekiamas toks rezultatas. Kolegos klausė, kaip išugdomas aktorius.
Rusų teatro mokykla pasaulyje labai vertinama, pripažįstama, bet ilgą laiką ta mokykla jiems buvo Stanislavskis, A. Čechovas. Garsieji Holivudo aktoriai De Niro ir Alas Pačinas, kiti – taip pat praėję rusišką teatro mokyklą. Ir užsieniečiai visai neseniai sau atvėrė Mejerholdą, ir mažai kas žino Stanislavskio mokinį Vachtangovą.
Ir kaip išugdomas aktorius?
Yra sistema; labai kruopščiai, etapais. Svarbiausia, ką pabrėžėme ir kuo Vachtangovo mokykla skiriasi pasaulyje – labai ryškiai atskirtas amatas nuo meno. Paradoksalu, bet menininko pagrindą sudaro amatas, ir turi nepainiot, kur ir kada, jį įvaldęs, gali kurti. Pirmus tris semestrus mokoma, kad amatas nieko bendra su menu neturi. Ar mokytumeis dailės, piešt galvą, fotografiškai kopijuot kiekvieną veido raukšlelę, ar muzikos, kai groji etiudus iki nuprotėjimo. Tai dar nieko bendra su Bethovenu neturi, kai grojant salė užgniaužia kvapą. Be amato nieko nepasieksi, o aktoriai galvoja, kad užtenka įsijausti, tekstą išmokt, mokėt prajuokint. Iškart atskiri kolegą, kuris mokyklos neturi ir yra kaip aklas kačiukas. Mes išgryninam studentą: kalam, kad aktorystė – juodas, labai neįdomus, bjaurus darbas. Ir jeigu atlaiko tų trijų semestrų „treningą“ ir moraliai, tai būna žiaurokas išbandymas – kaip būsimam medikui preparuoti lavonus, balerinai stovėt prie lazdos ir narint savo kaulus, meniskus. Ir kai niekas nebepažįsta, kad manipuliuoji amatu, jau esi stiprus ir pasikaustęs.
Kas buvo kalbama apie teatrą, nūnai perkrautą koncepcijomis ir absurdiškiausiais „spec. efektais“?
Kaip tik teatras grįžta prie savo pagrindo – aktoriaus. Išmesk apšvietimą, scenografiją, literatūrą, režisierių, o be aktoriaus neišgyvensi. Matėm scenoje nuogus kūnus, apkrautus tūkstančiais tulpių, paleido muziką; suprask – tai „didelis menas“. Kai aktorius nuvertinamas iki lentos, dekoracijos, pastumdėlio scenoje, tai, mano supratimu, amoralu. Kaip gyvu žmogum, mano kūnu ir dvasia galima šitaip bėgėdiškai manipuliuot? Išlieka spektakliai, kur įdomus gyvas žmogus – su savo skausmu, mintim ir profesija.
Antrąją dienos pusę žiūrėjot spektaklius; kas gero?
O, labai įdomus turkų – savo apeigomis, ritualais, ir ne tik to krašto, bet tos vienintelės vietovės. Protingai, talentingai parodytas mitas, meilės istorija, ir vienas turtingesnis, kitas „biednesnis“ turkas vaidina taip autentiškai, taip tiksliai, su tarme, manierom – dokumentaliai atkuria taip tiksliai, lyg žiūrėtum mokslo populiarinimo knygą. Ir ta autentika suprantama, neerzinanti, ne etnografiška. Juk etnografija įdomi tik muziejininkams. Mes ir diskutavom, kaip padaryt, kad menas būtų demokratiškas.
Koks buvo meksikiečių teatras, juk ši šalis garsėja lėkštais serialais?
Serialai – tik pasaka, šalyje matėme baisų skurdą, gatvėje iš bado mirštančius senukus. Tik dvidešimt šeimų Meksikoje gyvena visko pertekę. Todėl meksikiečiai panašūs į mus savo niūrumu, rūpesčiu veide, ir net drabužiai jų pilkesni, tik porelės – superseksualios, bučiuojasi iki sąmonės netekimo ant kiekvieno kampo. Meksikos teatras – labai socialus, tačiau aktyviausias, maištingiausias buvo Kolumbijos teatras. Nors buvo „košės“, kalbant apie meninę pusę, spektaklis liepia sukilt žmonėms prieš engėjus. Tai itin glaudžiai su žiūrovu sujungtas ir jį veikiantis teatras.
Kongrese tikriausiai sutikote įdomių asmenybių?
Pirmiausia pasijutome įvertinti, mūsų pranešimo kopijos paprašė iraniečiai, turkai, amerikiečiai ir britai. Susibičiuliavome su iraniečiu, universiteto profesoriumi, Irano prezidento patarėju kultūros klausimais ir Irano menininkų forumo vadovu. Stambulo festivalyje buvome matę iraniečių spektaklį, kuriame labai paprastai perteikta, kas būdinga tik musulmonui, jo unikalios reakcijos, ir sykiu atsiskleidė visas tos šalies unikalumas ir ištisa epocha. O su tuo draugu iraniečiu, literatūros žinovu, skeptiškai žiūrinčiu į Vakarų civilizaciją (jo manymu, išleidusią paskutinį kvapą ir privalėsiančią pasiūlyt žmogui naujus vertybinius pamatus), diskutavome apie E. Nekrošiaus spektaklius, kuriuos yra matęs. Ir jis pažadėjo atvažiuoti į Klaipėdą pažiūrėti mūsų teatro.
Kalbino Ivona Žiemytė
