Prisimindama pačią pradžią Laura pasakoja, kad bičiulė paprašė surasti režisierių vienam projektui. Atlyginimas buvo nedidelis, tad bičiulė manė, kad pati Laura nesutiks, o ji ėmė ir pasisiūlė. Lauros vyras ją labai skatino įgyti naujos patirties, o visi pažįstami ir bičiuliai atkalbinėjo – atseit dirbdama su sutrikusio intelekto žmonėmis ir pati neaugsi, ir nieko įdomaus nenuveiksi. Bet Laura atkalbinėjimų nesiklausė.
„Atėjusi patyriau šoką, nes savo būsimus aktorius radau labai prastose patalpose. Tačiau mane sujaudino didžiulis jų noras parodyti savo spektaklius visiems žiūrovams, ne tik savos aplinkos žmonėms“, – pasakoja režisierė. Vienu metu ji su savo aktoriais repetuodavo be jokio atlygio ir dažnai išgirsdavo klausimą: „Gal ir jūsų vaikas neįgalus, kad čia dirbate?“
Pradžia – sunki
„Kai pradėjau dirbti, „Klaipėdos Vilties“ socialiniai darbuotojai patys rinko žmones, kurie galėtų vaidinti. Buvo stipresnių, buvo ir silpnesnių, šalia kurių turėdavo būti socialiniai darbuotojai. Pradžioje nebuvo lengva“, – prisimena režisierė. Atėjusi iš akademinės bendruomenės ji nieko nežinojo apie darbą su neįgaliaisiais, bet greit suprato, kad su savo aktoriais turi dirbti kaip su vaikais. „Būdavo, repetuojam, visi pilni entuziazmo, o kitą dieną mano aktoriai sako, kad nebevaidins ir niekur nevažiuos, nė už ką neis į sceną“, – pasakoja Laura.
Reikėdavo užglostyti nesklandumus, kartais sušvelninti įtampą. Laura pasakoja, kad dirbdama su mokinukais susidurdavo su vaikų nedrąsa, dažnas jų nepasitikėdavo savimi, o „Drugelio“ aktoriai niekada nėra pasakę, kad jiems kas nors neišeis, jie daro daugiau negu gali. Laura net baiminasi, kad jos aktoriai nesusižeistų darydami staigius ar net akrobatinius judesius.
„Drugelio“ teatras pirmą kartą visuomenei pasirodė Klaipėdos Ievos Simonaitytės bibliotekoje. Publikos tąkart buvo tiek daug, kad ir režisierė, ir aktoriai nustebo ir suglumo, o žiūrovai sulaikę kvapą stebėjo, kaip negalią turintys žmonės moka džiaugtis, įsijausti į savo vaidmenis. Neįgaliuosius scenoje matantiems pirmą kartą viskas atrodė nerealu. Lauros draugės į spektaklius atsivesdavo savo vyrus, vaikus, o Laura drauge su vyru po spektaklių vežiojo aktorius namo, nes pasirodymai vykdavo po darbo valandų.
Su savo aktoriais režisierė artimai susidraugavo. Laura pasidžiaugia, kad vienas iš jos aktorių, negalėjęs šypsotis, nes neturėjo priekinių dantų, dabar plačiai šypsosi – atsirado geradarė, kuri jam padėjo. Vėliau „Drugelio“ teatro aktorių draugais tapo profesionalūs aktoriai.
Kaip prisibelsti į teatrų sales?
„Drugelio“ teatras į savo spektaklius dažnai pasikviesdavo vaidinti vieną ar kitą profesionalų aktorių, tačiau skelbiant, kad spektaklyje vaidins tik sutrikusio intelekto aktoriai, reikėdavo daugiau pastangų pritraukti žiūrovus. Laura ėmė galvoti – gal neįgalieji galėtų vaidinti profesionalių teatrų salėse? „Klaipėdos dramos teatras atsisakė – atseit menkintume teatro vardą. Neįgalieji gali vaidinti bet kur, o teatro salė – tik profesionalams“, – prisimena režisierė. Kitų vaidinti tinkamų salių šeimininkai, išgirdę, kad salės prašo neįgaliųjų spektakliui, netikėtai pakeldavo kainą.
Kliūtys nesumažino Lauros atkaklumo. Jai kilo idėja – gal į teatrų scenas būtų lengviau patekti, jeigu „Drugelio“ aktoriai vaidintų kartu su profesionalais? Laura žinojo, kad „Taško“ teatro aktoriai yra jauni žmonės, alkani darbo, įdomių projektų, ir neabejojo, kad sutiks dirbti drauge. Neapsiriko – jauniems aktoriams buvo įdomu. „Mačiau, kaip kartu dirbant keičiasi jaunų žmonių požiūris į neįgaliuosius. Tobulėja ir vieni, ir kiti“, – sako režisierė.
Spektaklyje vaidino šeši aktoriai. Vienas iš jų, Kristupas Biržietis, spektakliui sukūrė muziką, o pjesę kūrė laisvai samdomas aktorius Karolis Maiskis. Kostiumų dailininkė Erika Jankauskaitė, jauna scenografė, taip pat dirbo entuziastingai. Gimė nuotaikingas, jaukus spektaklis. „Jeigu spektaklį „Dantenija“ būtų vaidinęs profesionalus teatras, tai ir būtų buvęs spektaklis vaikams apie dantukų priežiūrą, bei kai scenoje vaidino neįgalūs ir profesionalūs aktoriai, spektaklis įgijo visai kitą prasmę, – sako Laura. – Griovėme nusistovėjusius stereotipus, skatinome atmesti baimes ir suprasti, kad ir negalią turintys žmonės gali kurti, mėgautis gyvenimu, džiaugtis, kad jie yra scenoje, kad juos mato. O juk dar yra žmonių, manančių, kad intelekto sutrikimų turinčių žmonių reikia bijoti ir saugotis. Mes ne tik parodėme, kad esame, bet ir kad esame drąsūs, galintys išsikovoti pripažinimą.“
Dirbti, kai širdyje džiugu
Profesionalūs jauni aktoriai iš pradžių nerimavo, kaip bendraus su neįgaliais žmonėmis, kaip susikalbės. Gal nieko ir neišeis? Bet greit suprato klydę. „Drugelio“ aktoriai labai draugiški, šilti žmonės. Jie nuoširdžiai apsikabindavo savo scenos partnerius, po kiekvienos repeticijos jiems dėkodavo, būdavo be galo atviri, geranoriški. Ne vienas iš aktorių prisipažino anksčiau manęs, kad su neįgaliais žmonėmis reikia bendrauti atsargiai, laikantis atstumo. Vienas aktorius prisipažino, kad jo giminėje yra intelekto sutrikimų turintis žmogus – anksčiau aktorius šio giminaičio privengdavo, o dabar, pamatęs, kad tokie žmonės bendrauja šiltai ir draugiškai, yra atviri, be kaukių, nebekreips dėmesio į skirtumus.
„Mūsų aktoriai jautė profesionalų palaikymą, matė, kaip aktoriai stengiasi užmegzti šiltą ryšį su kiekvienu iš jų, o toks ryšys jiems buvo be galo svarbus“, – sako Laura.
Režisierė pasakoja, kad jauni „Taško“ teatro aktoriai yra be galo darbštūs. Jie gali dirbti be poilsio, todėl norėdavo repetuoti visą dieną, nuovargis jiems buvo nė motais, o „Drugelio“ teatro aktoriai pavargdavo, norėdavo pailsėti. „Profesionalai stebėdavosi, kodėl mūsiškiai neateina vaidinti ir ko čia jie dabar pavargo?“ – prisimena Laura. Ji sako, kad neįgalieji pakeitė jų požiūrį į teatrą, parodydami, kad negalima dirbti be poilsio, kad yra svarbesnių dalykų negu darbas.
Laura jau žino, kad negalią turintiems aktoriams gyvenimas – ne tik teatras, bet ir gimtadieniai, gerai kartu praleistas laikas, poilsis, buvimas su artimais žmonėmis, savoje bendruomenėje. Iš jų darboholikai gali mokytis džiaugtis kiekviena akimirka, tiesiog būti, mylėti tuos, kurie šalia. Profesionalūs aktoriai taip pat suprato, kad „Drugelio“ teatro aktoriai nori vaidinti tik tada, kai jaučiasi laimingi.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.