Judėjimu „No theatre“ susidomėjau gana atsitiktinai. Perkrauta kasdienybė, išvarginę mokslai... Vieną vakarą eidama Laisvės alėja pavydžiai nužvelgiau Kauno dramos teatrą: „Ech, norėtųs į kokį spektaklį ar koncertą“.
Taigi apsilankiau teatralizuotame koncerte „No concert“ ir turėjau galimybę susipažinti su įvairių žmonių, kuriančių šį spektaklį, komanda. Juk ne vienam įdomu, koks paslaptingo bohemiško pasaulio atstovų požiūris...
Neseniai susikūrusio judėjimo „No theatre“ komandą sudaro devyni teatro „Utopija“ nariai, G.Varno vadovaujamas aktorių–magistrantų kursas: Vidas Bareikis, Eglė Špokaitė, Indrė Lencevičiūtė, Emilija Latėnaitė, Elzė Gudavičiūtė, Marius Repšys, Dovydas Stončius, Vainius Sodeika, Ainis Storpirštis. Jaunieji aktoriai susibūrė į judėjimą su mintimi: „Jei žmonės neina į teatrą, teatras turi eiti pas žmones“ (sunkmečiu Vilniuje iškilusi problema, kad žmonės vis mažiau pradėjo lankyti teatrą – aut. past.). Taigi „No theatre“ nužengė iš teatro į gatves...
„Pauzę savo gyvenime“, „pasižiūrėjimo į save“, „ ne tik, kažkokią atspirtį, duoti minčių savo filosofijai, kurią kuriasi“, – paklausti, ką teatras gali duoti šiuolaikiniam žmogui, kalbėjo aktoriai.
„O kaip teatras gali padėti žmogui?“ – dar vienas klausimas. „Pirmiausia tai duoti atsakymų, tada gali padėti pasijausti ne vienišam, kad jis ne vienas toks arba kad nėra jau taip blogai“, „patikėti stebuklais“. Iš tolimiausio kampo pasigirsta: „Prikelti jo vidinį aš, kuris kartais būna užmigęs“. „Patikėti, kad ne viskas taip kaip sako, kaip gatvėj vyksta. Tai ne viskas, kas gyvenime yra,“ – tokią nuomonę turi V.Bareikis.
Pokalbis pamažu „įsivažiuoja“. Veiksmas vyksta grimerinėje iškart po spektaklio. Kas ieško kremo dangtelio, kas kraunasi daiktus. Rodos, visi užsiėmę. Svarbiausia – tvyro jauki atmosfera.
„Taip“, – suskamba kone choru, pasidomėjus, ar dažnai asmeniniame gyvenime jie pasitelkia aktorystę. Vienas per kitą pradeda diskutuoti: „Kartais net ne sąmoningai taip elgiamės. Vėliau, apmastydami įvykius, suprantame, kas įvyko“. Sutinka ir su tuo, kad mėgsta vaidinti, maivytis vieni prieš kitus. „Akis į akį dažniausiai šnekamės „normaliai“, sunkiausia, kai visi krūvoj“, – aiškina vienas aktorių.
Paklausti, kokius aktoriui būdingus bruožus išskirtų, ne vienas jų susimąsto: „Jokių...“. „Na, kita vertus, jie panašūs į Emilijos charakterį“, – tylą nutraukia vieno aktoriaus juokas. Komentaras nelieka be atsako. „Aktoriui būdingas bruožas – egocentriškumas,“ – džiaugiasi tinkamą savybę sumąsčiusi Emilija.
Netrukus vėl surimtėjame. Pokalbis pakrypsta apie aktorystės kelio pasirinkimą. „Nemanau, kad nors vienas gailisi čia atėjęs. Nors lengva nėra“, – dėsto minį Ainis. „Na, šis kelias iš tiesų įdomus“, – priduria Emilija. „Tačiau aktoriaus duona reikalauja labai daug ir fizinių, ir protinių, ir psichologinių jėgų. Priverčia nusižeminti. Reikia atiduoti labai daug savęs. Tai būtina, norint grįžtamojo ryšio – jis mums svarbus“, – sutaria aktoriai.
V.Bareikis cituoja režisierių, su kuriuo teko dirbti garsinant filmuką: „Kai pinigai tampa tikslu, va, tada „šakės tau“. Pinigai visada turi būti priemonė tikslui, o ne tikslas, kurio siekiama bet kokiomis priemonėmis“. Prisipažįsta, kad visiškai pritaria šiai minčiai.
G. Žaltauskaitės nuotr.
Aktorystė – pirmiausia šiukštu ne uždarbis, bet saviraiška. Dar daugiau saviraiškos – „No theatre“ veikloje. Visi teigė čia galintys ieškoti įvairių sprendimų, daryti kažką kitaip, čia nėra nusistovėjusių režisieriaus standartų: nėra braižo, nustatyto stiliaus, normos. Tai aikštelė, į kurią gali įnešti, ką nori.
Pašnekovai pripažįsta, kad dirbant komandoje būtini kompromisai. O konfliktai? „Pasitaiko dažnai. Bet mums, kaip kūrėjams, tai netgi naudinga“, – sako jauni aktoriai.
Belieka palinkėti ir Tau užklysti į teatrą, pasisemti jėgų ir idėjų, galbūt rasti kitokį žvilgsnį į šiandien ir rytoj ar tiesiog maloniai praleisti laiką!
Gintarė Žaltauskaitė
