Kiekvienas miestas turi savo žavesio. Pažįstu žmonių, įsimylėjusius Briuselį, jau kelintus metus išrenkamą nuobodžiausiu miestu. Žmones, kurie atvažiavę į Vilnių čia ir pasilieka. Pažįstu žmonių, įsimylėjusių Barseloną. Prisipažįstu, esu viena iš jų, ir bepasiduodama besibaigiančių metų melancholijai, žiūrėdama į tuštėjantį kambarį ir pilnėjantį lagaminą, susimasčiau, ką tokio suradau ir pamilau čia. Kas priverčia pamilti miestą, tiek pat (ar net labiau) nei myli savąjį?
"Te quiero Barcelona", (Myliu tave, Barselona) dainuojama "Vicky, Christina, Barcelona" dainoje. Tikrai turi, tik ji pasislėpusi ne žymiausiuose turistiniuose objektuose.
Miestas - labirintas
Barselona – ačiū Tau už galimybę pasiklysti. Tu - miestas labirintas. Ir visai nesvarbu, kur pasimesti (nes pasimesti šansai visur vienodi – kartais mėginimas pėsčiomis pasiekti tikslą primena bejėgiškus Girdvainio bandymus. „Taip, aš čia buvau. Taip, čia ėjau. Bet kodėl čia? Kur aš? Kaip aš čia po velnių atsidūriau? Blogiau būna jei turi viešąjį dviratį. Laikas bėga, reikėtų jį palikti viename iš dviračių punktų, bet KUR jis?)
Pasiklysti įmanoma ir aritmetiškai tiesiose prašmatniuose l‘Eixample gatvėse, kur retai užklysta turistai, kur namai, kartais atrodo ištraukti ir gražaus ir šiek tie nuobodaus moderno stiliaus architektūros albumo bei pilna snobų vietinių, kurie dėl triukšmo bute beldžiasi į duris jau vienuoliktą valandą ( Ispanijoje nedovanotinai anksti net pradėti vakarėlį).
Galima pasimesti miniatiūrinėse Gracijos gatvelėse, kur tarp neaukštų namukų viena po kitos įspraustos nedidelės aikštės ( neduok Dieve ieškoti konkrečiai vienos iš jų) – Plaza del Sol (ačiū Tau už stogine, kur galima gurkšnoti alų pasislėpus nuo lietaus), Plaza de Rius y Taulet ( ačiū už nepakartojama paellos restoraną, kur staliuko gali tekti laukti dvi valandas ir už šalia esančią parduotuvę, kur alus parduodamas už žmonišką kainą – kad laukimas neprailgtų), Plaza del Diamont (ačiū už tai, kad esi, ir kad visada pasimaišai pakeliui ir supainioji žmogų ieškantį visai kitos aikštės)... Gracijoje menkai tikėtina, jog kaimynai pradėtų belstis net ir antrą valandą nakties – čia gyvena jaunimas, ypač tas, kuris TURI pinigų, bet mėgsta apsimesti, jog jų neturi – meniškos sielos dreduočiai, alternatyvios etno elementais pasipuošusios merginos, šunys ir motociklai. Gracija – jaunimo ir „mainstream“ bohemos vieta.
Galima pasimesti Barselonetoje. Apskritai Barselonetoje pasimesti suku. Kvadratinė dėžutė geometriškai tiesiomis gatvėmis, apribota jūros. Ir vis tiek pasimetu – galvą susuka virš jos tingiai besisūpuojantys skalbiniai.
Galima pasimesti viename iš priemiesčių. Kodėl ne Sent Colome ( vadiname Sent Colombia dėl imigrantų skaičiaus) – verta pamatyti kaip atrodo gyvenimas ten, kur turistai neužklysta. Tyla ir ramybė, senukai ant suoliukų ir vis dar gyvos mažos krautuvėlės.
Galima pasimesti Barrio Gotic – senoviniame miesto rajone, kur pasiklydus mažose siaurose gatvelėse, ausis išūžus besiblaškančių turistų ūžimui. Reikia žinoti, kur pasiklysti. Kartais, nedideliame skersgatvyje prie katedros užklysti į tikrą koncertą – dainininkai, pianistai, violončelistai. Atrodo laikas sustingsta – tamsu, drėgmės ir šlapimo ( o taip, Barselona, prisipažink – tavo senamiesčio kvapas ne koks) kvapai, įsigėrę į plytų sienas, tu, dainininkas ir neretai krūva kitų klausytojų.
Galima pasiklysti Borne – dar senesniame ir purvinesniame nei Barrio Gotic. Siaurutės aukštos gatvelės, su virš galvos besiūbuojančiais skalbiniais ir po kojomis besimėtančiomis šiukšlėmis. Sant Pere Mes Alt – ačiū už gražiausią pasaulyje terasą, sukėlusią baltą pavydą. Po kojomis – plokšti stogai nusitęsiantys kiek tik užmato akys. Kitas pasaulis, neprieinamas apačioje šmirinėjantiems turistams, priklausantis tik gyventojams. Sant Pere Mes Baix, Sant Pere Mes Alt, Sant Pere Mitja – ne, čia nerekomenduojama pasiklysti naktį. Ypač merginoms. Kita vertus, būtent naktį visos mažos gatvelės įgyja daugiausiai žavesio. Išlenda kitas Barselonos veidas. Ar bent jau vienas iš daugelio.
Naktinė Barselona
„Cerveza, beer“ – sušnypščia iš kažkur išlindęs nedidelis pakistanietis / indas. Mandagiai atsisakius vyras nepraranda vilties: „Hašiš, marihuana, cocaine?“, atkakliai nereaguojant primygtinai išskleidžiamas visas pasiūlymų sąrašas. Kol kas jame neaptikta mergaičių, berniukų, organų bei ginklų. Tačiau įtariu, jog prireikus viskas būtų suorganizuota ir pristatyta ne ilgiau kaip per penkias minutes.
Praeinančios merginos išgirsta ir kitą pasiūlymo variantą: „ sexy cervesa“. Niekas tiksliai nežino ką šiuo atveju reiškia šis derinys: „seksualioji, alaus“, „seksualaus alaus“ ar „sekso ir alaus“. Tačiau atsisakius pardavėjai nenusimena, taip pat nenuilstamai siūloma kitai ir kitai, ir kitai. „How do you do? Ooook? Noooo? Heyyy pretty“ – jei gražuolė neatsako, ieškoma kitos.
Ir taip, užmuškit mane – niekada nebūčiau pripažinusi, bet šie pakistaniečiai (atleiskite už rasizmą bet didžioji jų dalis tikrai iš Pakistano) sudaro nemažą dalį miesto žavesio.
Kalbant apie „gražuoles“ – naktį juodos gražuolės suplūsta į miesto širdį (bent jau TURISTINIO miesto širdį, o tai ne tas pats) Las Ramblas. Panašios kaip du vandens lašai juodosios gražuolės energingai marširuoja po Ramblas ieškodamos ko nors, kas už galimybę pasidžiauti jų grožiu sumokėtų. Daugelis jų apsirengusios kukliai: marškinėliai, megztinukai, tik džinsai aptempti iki beprotybės, išryškinantys visus iš protėvių paveldėtus privalumus. Klientus jos renkasi ir gaudo metodiškai. Ne taip lengva vyriškiui prasmukti pro jų gretas. Pradedama nuo kalbinimo, glaustymosi ir tempimo į artimiausią užkampe, šalia žiūrint sutrikusiai žmonai. Nepatartina kalbėtis mobiliuoju telefonu – gražuolės tokia situacija naudojasi – viena ranka itin sunku apsiginti nuo jų mėginimų atsegti kelnių užtrauktuką. O paskui gali tekti ir susimokėti...
Apskritai – naktinės Ramblos primena siurrealistinius filmus – Plaza Real vasara prisipildo žmonių, aptūpusių centrinį fontaną ( Dievas mato, rudenį iš viso TO, ko primetama per vasarą į vandenį turi gimti kokia nors keista ir pavojinga gyvybes forma, kuri iššliaužia iš fontano lapkričio mėnesį ir pasislepia prišniaukštuose užkaboriuose...), marihuana tvyro ore ( nors mokslininkai sako, jog rado kokaino), visi linksmi ir laimingi – hipiuojantys keistuoliai, pakistaniečiai su alumi, kurį šaldo to pačio fontano vandenyje, turistai ( vadinamieji giri), vėžio raudonumo oda.
Turistai nusipelno atskiro žodžio. Giri, kaip sako vietiniai – tai būsena. Fotoaparatai, kramtomoji guma ir beprotiškas džiaugsmas. Giri atvažiuoja į barseloną atidirbti už nuobodų, tikriausiai kostiumuotą gyvenimą. Todėl būtina kvaišti iki beprotybės, kitaip pinigai bus išmesti į balą. Litrais liejasi alkoholis, apie dvyliktą Ramblose pradeda rodytis pirmieji, jau girti linksmybių ieškantys turistai. Įdomūs tipažai – prancūzai visada vaikštantys didelėmis grupėmis, tarsi bijotų pasimesti. Kita vertus, nemokėdama nei žodžio svetima kalba aš irgi bijočiau... Arogantiški italai, taip pat nemokantys nei vieno žodžio, bet dėl to nei kiek nesijaudinantys. Svarbiau užkalbinti kiekvieną merginą. Britai ir britės apsiginklavę neprilygstama išvaizda ir garsiu juoku, dumiantys čia švęsti bernvakarių ir mergvakakrių. Trumpi sijonai ir trumpai kirptos galvos. Jie laimingi. Apie antra nakties Playboy triušelio ausytėmis pasipuošusios merginos veidais žemyn krenta ant grindinio – kurgi nekrisi su tokiais kulniukais ir tiek promilių kraujyje? Vyrai neatrodo geriau, tačiau dėka geresnių įgūdžių dažniausiai jie griūva patogiau: į gražuolių glėbius, arba ant lauko kavinių staliukų.
Visą šitą atvykėlių, prostitučių ir visa – ką parduodančių pakistaniečių maišalynę papildo dar viena žmonių grupė, kurios beveik nekenčia turistai: lankstinukų dalintojai, flyeteros. Mes ( taip, kurgi nenuveda studentavimas) jus puolame, siūloma užeiti: „discoo toniiight? Best disco in Barcelona. Ahh, parlez vous francaise? Tant mieux, Alors... No no, esta noche gratis. Free pass Apolo. Una Copa una Copa“. Mes jums meluojame į akis ( „taip taip, tai tikrai gera vieta. Muzika? Hause, šokių, hip hop. VISKAS. Maistas? Skanusssss. Ar mes ten būsim? Žinoma, po darbo, po penkių valandų mieste su kvailais lankstinukais. Tiesiog ir traukia šokti, ar ne? ) Šlykštus darbas.
Bet kita vertus, ačiū Barselona – nėra geresnio būdo pamatyti dar vieną tavo veidą. Emigrantai ir visokie atvykėliai. Čia mes esame iš viso pasaulio. Blondinė estė, įkvėpimo ieškanti fotografė iš Talino, negalinti atsiginti įkyrių garbintojų. Brazilė, kuri po mėnesio namie, vietoj „labas“ džiugiai pranešė labai pigiai pasididinusi krutinę „ar gražu?“ paklausė prasisegusi marškinėlius. „Nieko“, turėjau sutikti. Kiekvienam savo. Argentiniečiai, meksikiečiais, rusė Katia, svajojusi gyventi Barselonoje ir čia studijuojanti, bet priversta griebtis visų mažų darbelių ir verstis su penkiais eurais per savaitę. Rumunai, lenkai, italai, vokiečiai – kiekvienas su savo asmeniniu tikslu ir asmenine misija. Po kelių mėnesių žmonės keičiasi - sukraunamos kuprinės ir traukiama toliau. Flyeteros solidarumas begalinis – imigranto solidarumas.
