Remiantis VSD, Lietuvoje jau kurį laiką įgyvendinama Rusijos tėvynainių politika, kai rusakalbiam jaunimui vykdomi ideologiniai projektai, remiamos tariamus Rusijos tėvynainių teisių pažeidimus ginančios organizacijos ar rengiamos Lietuvos valstybingumą menkinančios informacinės kampanijos. Tačiau ši politika nėra itin efektyvi – Rusijos tėvynainių atstovams nepavyksta išplėsti savo veiklos, pritraukti naujų narių. Negana to, mažėja rusakalbio jaunimo domėjimasis studijomis Rusijos aukštosiose mokyklose.
Pasak Tautinių mažumų departamento prie LR Vyriausybės direktorės Vidos Montvydaitės, iš tiesų Lietuvos tautinės bendrijos yra stiprioji, o ne silpnoji, kaip Rusijai norėtųsi manyti, grandis saugant valstybingumą. Mat nemaža dalis šiandien Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų čia turi istorinį tęstinumą – Lietuva yra jų tėvynė.
„Tautinės mažumos visada buvo neatsiejama Lietuvos visuomenės dalis, kuri ne tik dalyvavo atkuriant nepriklausomybę, bet ir buvo aktyvūs valstybingumo stiprintojai tarpukario laikotarpiu. Tautinės mažumos nekelia grėsmės Lietuvai, priešingai – aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime, valstybę priima kaip savo gimtinę, kuri suteikia jiems galimybę saugoti ir puoselėti savo kultūrą, kalbą ir tradicijas“, – teigia V. Montvydaitė.
Visada mokėjo integruoti kitataučius
Lietuva visuomet buvo atvira visų konfesijų ir tautybių žmonėms – tai liudija istoriniai dokumentai. Tokiu pačiu keliu buvo nueita ir atkuriant šalies nepriklausomybę, kai visiems tautinių mažumų atstovams automatiškai buvo suteikiama atkurtos šalies pilietybė. Kaip pažymi Tautinių mažumų departamento vadovė, Lietuva visada mokėjo padėti kitų tautybių žmonėms integruotis į visuomenę – to iš mūsų galėtų pasimokyti ir kitos šalys.
Kaip pasakoja V. Montvydaitė, santykių su tautinėmis mažumomis istorija Lietuvoje – gana ilga, tai minintys rašytiniai šaltiniai siekia dar pagoniškos Lietuvos laikus, XIV a. pradžią. Tiesa, tuomet mažumomis buvo laikomi gyventojai, priklausantys atskiroms religinėms konfesijoms. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tuo metu gyveno rusėnai, lenkai, vokiečiai.
Santykių su kitataučiais istorija – ilga
„Abi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo žmonos buvo iš Rusios, dar Gedimino laikais čia atkeliaudavo vokiečių pirkliai ir amatininkai, po Liublino unijos kūrėsi didesnės lenkų bendruomenės, nuo XV a. pabaigos visoje LDK teritorijoje klajojo romų taborai, po Brastos bažnytinės unijos krikščionių konfesinę įvairovę papildė graikų apeigų katalikai. XVII a. pabaigoje nuo persekiojimo Rusijoje į LDK pradėjo traukti sentikiai – laisvieji prieglobsčio ieškantys žmonės, per šimtmetį čia įkūrę savo bendruomenes“, – istorinius įvykius vardija Tautinių mažumų departamento direktorė.
Pasak jos, tautinės mažumos Lietuvos teritorijoje būdavo sumaniai integruojamos, pavyzdžiui, pirmosios nekrikščionių grupės apgyvendintos svarbiausiuose didžiojo kunigaikščio miestuose ir jų prieigose.
Kovėsi už nepriklausomybę
Istorija liudija, kad tautinės bendrijos nelikdavo nuošaly kildavus grėsmei valstybėje. „1918–1920 m. vykusiose Nepriklausomybės kovose dalyvavo ne tik lietuviai, bet ir kitų tautybių atstovai. Nemažai tautinių mažumų atstovų tapo Lietuvos kariuomenės savanoriais, kovėsi ir žuvo už Lietuvos laisvę. Visą nepriklausomybės laikotarpį veikė įvairūs politiniai ir visuomeniniai judėjimai, pavyzdžiui, Žydų karių, dalyvavusių Nepriklausomybės atvadavime, sąjunga“, – sako pašnekovė.
Ypač reikšmingą vaidmenį tautinės mažumos atliko ir po 50 metų trukusios sovietinės okupacijos, kai sušvelnėjus politinei situacijai prasidėjo tautiniai judėjimai. Tautinės bendruomenės iš karto įsijungė į kovą už nepriklausomą valstybę, dalyvavo Sąjūdžio mitinguose.
„1988-aisiais buvo įkurta Lietuvos tarpnacionalinė koordinacinė asociacija, kuri palaikė dialogą tarp įvairių tautinių bendrijų ir ragino jas vienytis atkuriant Lietuvos valstybingumą. Tautinių bendrijų nariai dalyvavo Baltijos kelyje, gynė Lietuvos nepriklausomybę 1991 m. sausio 13-osios įvykių dienomis bei Rugpjūčio pučo metu. Daugiau nei trys tūkstančiai įvairių Lietuvos tautinių bendrijų atstovų kreipėsi į paskutinįjį Sovietų Sąjungos prezidentą Michailą Gorbačiovą, reikalaudami nedelsiant sustabdyti sovietinės kariuomenės smurtą Lietuvoje“, – pasakoja V. Montvydaitė.
Taigi, anot jos, šiandien Lietuvoje, išgyvenusioje įvairiausių permainų laikus, nekyla abejonių dėl tautinių mažumų integralumo visuomenėje. V. Montvydaitė pastebi, kad šiuolaikinės valstybės pagrindas – visų pirma pilietinė visuomenė.
Taikosi ir į musulmonų mažumą
VSD duomenimis, pernai buvo nustatyti pavieniai užsienio šalių piliečių mėginimai radikalizuoti nedidelės Lietuvos musulmonų bendruomenės narius, dažniausiai jaunimą, tačiau ši veikla buvo užkardyta. Musulmonų bendruomenė Lietuvoje įsikūrė dar XIV–XVI amžiuje, kai LDK teritorijoje kunigaikščio Vytauto pakviesti įsikūrė totoriai.
