Tikrai geras ciklas.

Kurilų salų okupacija.

Na man taip pat labai keista ta vakaru valstybiu elgsena toleruojan rusijos tokius veiksmus.Juk istorija parodo prieko priveda toks vienos valstybes savivalevimas-tai ir 1-masis ir 2-trasisis pasaulinis karas.
Po 1-mojo pas.karo vokietijai buvo skirtos griestos sankcijos,bet palaipsniui
jos buvo atpalaiduotos ir turim rezultata-fashistine vokietija.Jos padaryta zala pasauliui zinom - 2-sisis pas.karas.
Zinoma rusija labai protingai isnaudoja gamtos jai duotas dovanas, ir tikrai dauguma vakaru salys jai del to nuolaidziauja,bet tai tikrai prie gero neprives,nes rusai kaip ir kitos salys isprovokavusios karus pradeda valgyti nuo mazuju ir netikiu,kad kadanors nekas ir didziosioms.
Del dabartines ramybes ir gero gyvenimo savo salyje stengiantis nesipykti didziosios salys su rusija ir neystatan jos i savo remus ateity pasaulis gali tureti kruvinu problemu.

Turiu Jus nuliudyti - iš finų tautų elnius pažįsta tik samiai ir (nuo XVIII a. ) šiariniai komiai - ižmiečiai, kurie patys yra komių ir nencų metisai.
Kiti pažįsta tik arklius (ir karves), nes šiaurės elniai nei Estijoje, nei vidurio Rusijoje, nei Mordovijoje negyvena. Negyvena net pietinėje ir vidurio Suomijoje ir atitinkamose Karelijos ir Komijos juostose.
Nevertėtų įsivaizduoti finų kaip kažkokių atsilikėlių. XI - XIII a. jų socialinė organizacija, ūkis, materialinė ir dvasinė kultūra iš esmės buvo to paties, kaip ir baltų, lygio. Jų valstybingumo tapsmą sutrikdė klajokliai, rusai, vokiečiai ir skandinavai, o lietuviams pasisekė šiek tiek geriau (irgi, beje, vieninteliams iš baltų tautų).
Ne tik finai ir ugrai, bet ir samodiečiai anksčiau gyveno piečiau, ir tik vėliau buvo karingų kaimynų išstumti į šiaurę. Bet yra ir išimčių - vengrų protėviai patys tapo užkariautojais ir persikėlė iš Vakarų Sibiro pietinės dalies į Dunojaus vidurupį.

Iš pradžių atsakysiu į Jūsų paskutinį teiginį. Kai kas jau prašė manęs šio straipsnių ciklo pagrindu parengti išsamesnę studiją, gal taip ir padarysiu. Štai ten bus "tikslios datos, šaltiniai, nuorodos, žemėlapiai". Tikiuosi, Jūs suvokiate skirtumą tarp mokslinės monografijos ir straipsnio, skirto mažiau žinomų žinių populiarinimui? Visais atvejais ačiū už pastabas.
Dėl ugrofinų žemių. Iki slavų atėjimo pietinė ugrofinų genčių riba ėjo maždaug tokia linija: dabartinė Estijos siena su Latvija - Maskva - Riazanė - Penza.
Ties Maskva susikirsdavo baltų, ugrofinų ir iranėnų (skitų) etniniai masyvai.
Galūnė "-va" būdinga ir baltų, ir finų hidronimams (Narva, Neva), todėl šiuo atveju svarbu ne galūnė, o kamienas. Dėl jo kalbininkai sutaria, kad Maskvos pavadinimas yra finiškas (tai nėra mano "atradimas").
Tai mūsų laikais vakariniai finai (lyviai, estai, vadžiai, suomiai su karelais ir ingrais, vepsai ir samiai) liko atskirti nuo rytinių finų (komių, udmurtų, marių ir mordviais pravardžiuojamų erzių ir mokšių). Tais pačiais laikais, kaip ir Jūsų minėti galindai ("goliadj") į pietryčius, rytus ir šiaurės rytus nuo dabartinės Maskvos gyveno dabar jau išnykusios (surusėjusios) finų tautos - meriai, muromai, meščiorai.
Mockavos pavadinimo panašumas į Maskvos - atsitiktinis, nes Mockavos pavadinimas yra vėlyvas, jis yra kilęs iš Mockaus pavardės (vardo).

Sakoma, kad Maskva ir Volga ugrofinų žemėse ir ugrofiniški žodžiai. Bet, jei dėl Volgos dar sutikčiau - est. valga ,,baltoji", tai dėl Maskvos neskubėčiau. Kokia ugrofinų kalba Moskva yra ,,karvių brasta" ? Ii išvis kada pas ugrofinus vietoj elnių atsirado karvės ? Iš rusiškų metraščių žinome, kad aplink Maskvą gyveno Goliadj - Galindai, baltų gentis. Vietovardžio galūnė VA yra baltiška, ją iš baltų perėmė ir slavai (-va, vo). Lietuvoje, Sūduvoj yra vietovardis Mockava - ar ir jis ugrofiniškas ?
Sako, kad Sniečkus Mažosios Lietuvos atsisakė. Nemanau, kad dėl tautiškumo - žmogus buvo surusėjęs, vedęs žydę. Greičiau tiesiog pasikeitė pačios Rusijos nusistatymas - juk iš pradžių Rusijos valdžia užsakė ir išleido disertaciją apie tai, kad Prūsija yra lietuviška ( P. I. Kušner (Knyšev). Etničeskoe prošloe jugo-vostočnoj Pribaltiki: Opyt istoričeskogo izučenija etničeskoi teritorii. Moskva, 1951 (2. leid. – Vilnius, 1991), bet paskui jį iš visur išėmė ir ėmė kalbėti apie ,,iskonno ruskuju zemliu").
Bendrai, rašinys gana paviršutiniškas - nėr tikslių datų, šaltinių, nuorodų, žemėlapių.

paskutine eilute labai vietoje ir labai talpi (erdvi) ir informatyvi, bet to neapciuops "susitepe"...

Įdomu būtų paskaityti apie Krymo totorių tautos tragediją.

As nesu autorius. Ir archyvuose tunoti nebutina. Tai, kas pateikiama, yra prieinama atviruose saltiniuose, bet visai ne enciklopedinio tipo. Darbpo ideti reikia nemazai. Meliana pazistu vos vos, bet zinau, kad etnoistorija jis domisi ne viena desimti metu. Tad tavo pastebejimai apie enciklopedijas keisti. Pabandyk - parasyk ar paoponuok is ju, Net jei turi ne tik sovietskaja, bet ir britanica. Neimanoma.

Ar tik ne pats autorius įsižeidė? O gal bandysi įrodyti, kad pats tūnojai Rusijos archyvuose ir tie duomenys - iš ten?