Per visą savo istorija Rusija nuolat siekė pavergti kuo daugiau tautų ir prisijungti kuo daugiau teritorijų – būtent taip iš mažos Maskvos kunigaikštystės ji tapo Rusijos imperija.
Iš pradžių Maskvos valdovų ir jų kariaunų apetitai buvo tenkinami kitų rusiškų valstybių (Tverės, Pskovo, Novgorodo ir Riazanės kunigaikštysčių) ir jų jau anksčiau pavergtų tautų (karelų, vepsų, komių, udmurtų, marių ir mordvių) sąskaita, dėl ko ilgą laiką kaimynai nesuvokė, jog jie stebi naujos galybės, kuri taps pagrindiniu galvos skausmu sekančiai pusei tūkstančio metų, atsiradimą.
Ypač svarbus Maskvai buvo Didžiojo Novgorodo valstybės su jos valdomis nuo Suomių įlankos iki Šiaurės vandenyno ir Uralo kalnų likvidavimas (1478), tapęs tikra geopolitine katastrofa visai šiaurinei Eurazijai. Skirtingai nuo Maskvos valstybės azijinės despotijos, Novgorodas buvo tikrų tikriausia XV amžiaus demokratija, o jo ūkinė pažanga buvo paremta ne tiek savų pavaldinių žiauriu išnaudojimu ir svetimų negailėstingu plėšimu, kiek aktyvia prekyba su Vakarų, Vidurio ir ypač Šiaurės Europa. Jei ne maskolių įvykdyta Novgorodo aneksija, šiandien šiame regione greičiausiai matytume dar vieną, atskirą nuo rusų, bei Vakarų pasauliui priklausančią slavų tautą ir valstybę. Didžiojo Novgorodo žlugimas iš esmės pakeitė visos Rytų Europos geopolitinį balansą ir nulėmė tolesnį nepavydėtiną totorių chanatų (1552 – 1783), o vėliau – ir Lietuvos su Lenkija (1795) likmą. Deja, nei švedai su danais, nei lietuviai su lenkais ir jų vasalais Baltijos vokiečiais, nei turkai su totoriais tuomet nesusiprato paremti Novgorodą jo žutbūtinėje kovoje su jau tada užgimusia Blogio imperija ir pasmaugti pastarąją dar jai esant lopšyje.
Per daugiau kaip keturis šimtmečius po Novgorodo žlugimo svetimu krauju ir turtais springstanti Maskva (jau Rusijos vardu) išpampo į visas puses, sunaikindama mūsų senąją valstybę - Abiejų Tautų Respubliką, Krymo chanatą, Rytų Gruzijos karalystę ir kitas valstybes, atimdama didžiulius plotus iš švedų, turkų, persų ir mandžiūrų ir pasiekdama tolimiausias Šiaurės ir Ramiojo vandenynų pakrantes, net Aliaską Amerikoje. Būtent tokiame pavidale ją pažino „Aušros“ ir „Varpo“ gadynės lietuvių tautinio atgimimo šaukliai. Bet visa tai buvo jau seniai, o ir dabartinis Rusijos režimas, kaip bežiūrėtume, genetiškai labiau sietinas ne su mūsų minėta mongoliško – bizantinio tipo monarchija, o su tuo grynai rusišku politiniu naujadaru (nereikia pasakų apie žydų, latvių ir gruzinų atsakomybę dėl bolševikų įvykdytų nusikaltimų), kuris šiurpina pasaulį nuo 1917 metų. Taigi pažiūrėkime, kiek ir kokių tautų Rusija nuskriaudė per pastaruosius devyniasdešimt metų – kaip imperijos viduje, taip ir išorėje.
1921 – 1922 metais raudonosios Rusijos ir jos marionečių - Ukrainos SSR, Gudijos SSR, Užkaukazės SFSR, Chivos LSR („liaudies sovietų respublikos“), Bucharos LSR ir Tolimųjų Rytų Respublikos (kurias ji galutinai absorbavo iki 1922 metų pabaigos) išorinės sienos buvo jau nusistovėjusios, o pačios Rusijos, kuri dabar pasivadino SSRS, viduje vyko karštligiškas tautinių teritorinių autonomijų ir net „sąjunginių respublikų“ kūrimas. Žinoma, tai nereiškia, kad bolševikams staiga parūpo Rusijos etninių mažumų tautiniai jausmai, tiesiog jie nerimavo, kad Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Suomijos nepriklausomybės iškovojimas gali tapti (ir tapo) patraukliu pavyzdžiu ir kitoms raudonosios imperijos pavergtoms tautoms. Todėl viena po kitos buvo įsteigtos Baškirijos, Totorijos, Turkestano, Krymo, Kalniečių, Dagestano, Karelijos, Pavolgio vokiečių, Kirgizijos (vėliau tapo Kazachijos), Čiuvašijos, Buriatmongolijos (Buriatijos) ir Jakutijos ASSR, taip pat Karakirgizijos (vėliau tapo Kirgizijos), Karakalpakijos, Komijos, Votiakų (Udmurtijos), Marių, Mordovijos, Kalmukijos, Čerkesijos (Adygijos), Oirotų (Kalnų Altajaus) ir Chakasijos autonominės sritys (AS). Ukrainos SSR sudėtyje buvo sudaryta Moldavijos ASSR (kairiajame Nistru upės krante), o į Užkaukazės SFSR įjungtose pavergtuose Gruzijoje ir Azerbaidžane – atitinkamai Abchazijos ir Adžarijos ASSR bei Pietų Osetijos AS ir Nachičevanės ASSR bei Kalnų Karabacho AS.
Pirmiausia bolševikų įtarumą sukėlė Šiaurės Kaukazo tautų solidarumas, kurį jie demonstravo savo daugiatautėje Kalniečių ASSR, todėl jau 1922 metais iš jos buvo išskirtos Čečėnijos, Kabardos – Balkarijos, Karačajaus ir Čerkėsijos (čia jau kita, ne ta, kuri vienu metu buvo ir „Čerkesijos“, ir „Adygijos“) AS. 1924 metais Kalniečių ASSR galutinai nustojo egzistavusi, padalinus ją į Šiaurės Osetijos ir Ingušijos AS.
Lygiai taip pat buvo nutarta dirbtinai išardyti Vidurinėje Azijoje natūraliai besiformuojančius polietninius sociumus. Tuo tikslu 1924 metais buvo panaikintos Chivos bei Bucharos LSR ir Turkestano ASSR, o jų vietoje įsteigtos sąjunginės Uzbekijos ir Turkmenijos SSR. Naujai „iškeptoje“ Uzbekijos SSR buvo įsteigta Tadžikijos ASSR (tapo sąjungine 1929 metais), o pastarosios sudėtyje – Kalnų Badachšano AS. Dar po metų Sovietija „praturtėjo“ dar viena tautinės teritorinės autonomijos forma, kai buvo įsteigta 11 „nacionalinių apygardų“ – Komių permių, Nencų, Jamalo nencų, Ostiakų ir vogulų (Chantų ir mansių), Taimyro (Dolganų ir nencų), Tungusų (Evenkijos), Lamutų (Evenų), Čiukčijos, Koriakų, Ustordynskio buriatų ir Aginskojės buriatų.
Tam, kad nespėtų sutvirtėti tautinė inteligentija ar pernelyg neįsitvirtintų tautiniai partiniai ir sovietiniai kadrai, juos periodiškai „profilaktiškai“ praretindavo tam tikri „kompetentingi organai“ – OGPU, vėliau NKVD. Tam pačiam tikslui tarnavo begaliniai sąjunginių ir autonominių respublikų sienų „stumdymai“ (kad atsirastų kaimyninių tautų tarpusavio teritorinės pretenzijos), jų statuso kaitaliojimas, jungimas ir išskyrimas. Taip, pavyzdžiui, 1932 metais Čečėnijos ir Ingušijos AS buvo sujungtos į bendrą Čečėnijos – Ingušijos AS, kuri 1934 metais buvo pertvarkyta į ASSR. Autonominių respublikų statusas buvo suteiktas taip pat Šiaurės Osetijai, Kabardai – Balkarijai, Komijai, Udmurtijai, Mordovijai, Marių AS ir Kalmukijai, o sąjunginių (1936 metais) – Gruzijai, Armėnijai ir Azerbaidžanui (buvusios Užkaukazės SFSR sudėtinėms dalims), taip pat Kazachijai ir Kirgizijai. Pažymėtina, kad Kazachija prieš tai vadinosi Kirgizija, o tikroji Kirgizija – Karakirgizija. Pastaroji pabuvo AS tik pusantrų metų, o dar po dešimtmečio buvo paskelbta sąjungine respublika. Tokią jos „karjerą“ lėmė tai, kad nutarus paversti Kazachiją sąjungine respublika, Kirgizija neteko teritorinio ryšio su likusia Rusijos SFSR teritorija (kita vertus, tai netrukdė iki 1954 metų palikti Rusijos sudėtyje Krymą, o iki pat šių dienų – Rytprūsių šiaurinę dalį). Matomai dėl tos pačios priežasties Karakalpakija, taip pat prieš tai pertvakyta iš AS į ASSR, buvo perduota iš Rusijos SFSR Į Uzbekijos SSR sudėtį. Iki to laiko dar buvo sujungtos į vieną Karačajaus ir Čerkesijos AS ir įstegta dar viena, visiškai dirbtinė Žydų AS.
Kaip bebūtų keista, pirmoji sovietinės tautinės politikos permainingumą dar prieš Antrąjį Pasaulinį karą pajuto ne kokia nors aukštą etnopolitinės savimonės lygį turinti tauta, pavyzdžiui totoriai arba čečėnai, o mažytė evenų (nepainioti su evenkais) tautelė. Ryšiumi su tuo, kad Evenų (buvusi Lamutų) nacionalinės apygardos teritorija „brandaus stalinizmo“ metais pavirto į tikrą sovietinių koncentracijos stovyklų „draustynį“, buvo nutarta ją panaikinti (vėliau jos vietoje buvo įkurta Magadano sritis). SSRS „tautinės statybos“ laikotarpis baigėsi; prasidėjo „tautinio naikinimo“ (ir ne tik SSRS viduje) laikotarpis.
1939 metų rugsėjo mėnesį, susitarusi su Vokietijos naciais, Rusijos (SSRS) komunistinė valdžia užpuolė Lenkiją. Agresijos pretekstas – siekis „suvienyti“ (kažkodėl Rusijos sudėtyje) ukrainiečių ir gudų tautas bei jų gyvenamas teritorijas. „Netyčia“ į Gudijos SSR įjungiama ir dalis grynai lenkiškų etninių žemių – Lomžos apylinkės, nors vėliau, 1944 metais, ne tik Lomžą, bet dalį gudiškų (Balstogė) ir ukrainietiškų (Peremyšlis) teritorijų Maskva perdavė marionetinei Lenkijos vyriausybei. Lenkų 1920 – 1939 metais kontroliuoti Lietuvos rajonai (išskyrus patį Vilnių ir siaurą juostą palei geležinkelį Varšuva - Leningradas), kuriuos rusai 1920 metų liepos 12 – osios Maskvos sutartimi buvo pripažinę Lietuvai, Kremlius be jokių skrupulų įjungė į Gudijos SSR sudėtį.
Kitais, 1940 metais, sovietai užpuola Suomiją ir atplėšia nuo jos dalį jos teritorijų, Kad būtų „gražiau“, jos sujungiamos su Karelijos ASSR ir paskelbiama apie sąjunginės Karelijos – Suomijos SSR (KSSSR) įkūrimą. Ši „raudonoji Suomija“ buvo sumanyta kaip placdarmas būsimam visos Suomijos užgrobimui. Vėliau, vėstant imperialistiniams iliuzijoms, Maskva pasirūpino atimti iš KSSSR pietinius (Viipuri / Vyborg) ir šiaurinius (Alakurtti) rajonus, o 1956 metais vėl pavertė ją Karelijos ASSR Rusijos SFSR syudėtyje.
Kremliaus imperija jau nesitenkino kitų valstybių dalimis. Tų pačių 1940 metų vasarą, pasinaudojus, be kitko, ir šių valstybių vadovybės pasimetimu, buvo okupuotos ir aneksuotos net trys nepriklausomos valstybės – mūsų Lietuva, Latvija ir Estija. Tarsi pasityčiojant, jau okupuotai Lietuvai 1941 metų pradžioje buvo perduoti dar keli Vilnijos gabalėliai – Druskininkų, Šalčininkų – Dieveniškių ir Švenčionių – Adutiškio apylinkės. Dar blogiau buvo mūsų šiauriniams kaimynams – iš Latvijos buvo atimtos ir prijungtos prie „vargšės mažytės“ Rusijos Abrenės (Pytalovo), o iš Estijos – Užnarvio (Ivangorodo) ir Petserio (Pečiorų) teritorijos.
Tuo pačiu metu buvo išprievartauta ir Rumunija, iš kurios Maskva pareikalavo „grąžinti“ Besarabiją ir niekad jai nepriklausiusią Šiaurės Bukoviną. Kaip ir Suomijos atvėju, buvo ruošiamasi užimti ir visą Rumuniją, dėl ko irgi pasirūpinta placdarmu, sujungiant mažesnę pusę buvusios nykštukinės Moldavijos ASSR su didesne Besarabijos dalimi (likusios Besarabijos ir buvusios Moldavijos ASSR dalys buvo įjungtos į sovietinės Ukrainos sričių sudėtį).
Prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui, jau 1941 metais pirma buvo likviduota Pavolgio vokiečių ASSR, o jos gyventojai buvo ištremti į pietinius Sibiro ir šiaurinius Kazachijos rajonus. Tuo pačiu metu prasidėjo suomių (iš Leningrado regiono), Meschetijos turkų (iš Gruzijos) ir korėjiečių (iš Tolimųjų Rytų) trėmimai. Kitos tautos sulaukė tokios „garbės“ 1944 metais, kai „išvaduotojų“ būriai be jokio gailesčio varė į sunkvežimius ir prekinius vagonus tūkstančius senių, moterų ir vaikų. Ištuštėjo ir buvo panaikintos Krymo, Čečėnijos – Ingušijos ir Kalmukijos ASSR, o Kabardos – Balkarijos ASSR ir Karačajaus – Čerkesijos AS buvo pertvarkytos atitinkamai į Kabardos ASSR ir Čerkesijos AS. Šiaurės Osetija pastorėjo ingušų žemių sąskaita, o čečėnų žemės buvo padalintos tarp naujai įkurtos Grozno srities (didžioji dalis), Dagestano ASSR ir Gruzijos SSR. Sovietinei Gruzijai buvo priskirta ir dalis Karačajaus.
Čečėnams, ingušams, karačajams, balkarams, kalmukams, korėjiečiams ir suomiams buvo leista grįžti į ankstesnes jų gyvenamas vietas tik po J.Stalino mirties ir jo kulto pasmerkimo; Pavolgio vokiečiai, Krymo totoriai ir Meschetijos turkai nesulaukė net tokio valdžios „palankumo“. Krymo totoriai pradėjo organizuotis ir kovoti dėl savo teisių patys (ypač kai 1991 metais Krymo ASSR buvo atkurta Ukrainos SSR sudėtyje ne kaip Krymo totorių, o kaip rusų (?!) autonomija). Paskutiniais SSRS gyvavimo mėnesiais Kryme gyveno jau per 250 tūkstančių Krymo totorių. Meschetijos turkai, prieš kuriuos SSRS spec. tarnybos pradėjo (uzbekų marginalų rankomis) rengti pogromus ir kurie negalėjo grįžti į Gruziją, pradėjo kurtis Azerbaidžano vakaruose, tačiau ir iš ten juos 1992 metais dar kartą išvarė įsiveržusi į Karabachą armėnų kariuomenė. Pavolgio vokiečiams Kremlius jau „perestroikos“ metais „rekomendavo“ keltis į vadinamąją Kaliningrado (Karaliaučiaus) sritį, bet jie tuo metu mieliau pasirinkdavo repatriavimą į Vokietiją.
(Bus daugiau)
