Pati Sandra, kalbėdama apie šį savo hobį, juokiasi, kad dešimt metų juos ne kuria, o žaidžia. Tačiau tai tik jos hobis, nes jau šešerius metus dirba floriste, nors niekad nė negalvojo, kad kažkada atsidurs tokioje srityje.
Želės tortų gamyba ji užsiima laisvomis dienomis, kai turi daugiau laiko, nes jų kūryba pareikalauja laiko išteklių ir kantrybės, tačiau to imasi ne visada – sako, rudenį, kai prasideda grybavimo sezonas, į tortus kone nė nežiūri.
Pirmieji bandymai buvo nesėkmingi
Vis tik, tokių skanėstų gamyba yra didelė jos aistra, gimusi pamačius vaizdo įrašą „YouTube“, kaip želės sluoksnyje meistriškai piešiamos gėlės.
„Aišku, ten nieko nerašo – nei ką, nei kaip daryti, tik pamačiau, kad tokius išvis daro. Galvojau, reikėtų ir man pamėginti. Pirmieji tortai gavosi jetau, kokie, galima sakyti, valgyti nėjo, nes nebuvo skonio, nieko“, – su juoku prisimena pašnekovė.
Sandra sako, kad prireikė laiko, kol perkando tokių tortų gamybos subtilybes, vis rasdavo būdų, kaip ir ką pritaikyti, pavyzdžiui, peiliuką ar šaukštą formai išgauti. Tačiau visada viršų ėmė smalsumas, netrūko ir atkaklumo daryti vėl ir vėl, kol pavyks taip, kaip nori.
„Ko gero, prieš dešimt metų Velykoms padariau tokį tortą, tai visi aikčiojo jį pamatę – ėjo, žiūrėjo, bijojo ir nesuprato, nuo kurio galo jį pradėti valgyti ir ar išvis valgyti, ar pasidėti ir džiaugtis“, – su šypsena pasakoja ji.
Moters gamintus želė tortus skanauja jos artimiausi žmonės – namiškiai, giminės, draugai. O kadangi giminė gausi, ji juokiasi, kad visiems jau nė nespėja gaminti.
„Bet jie visi jau žino, kad nuo manęs dovana visada bus tokioje formoje, gėlių negaus“, – priduria.
Sandrai savo kurtais želės tortais tenka ne tik vaišinti brangius žmones įvairiomis progomis, ji ruošė saldų stalą ir sesės, brolio bei pusseserės vestuvėms, taip pat gamino ir užkandžius.
Tai užtruko nemažai laiko, sako, teko keistis pamainomis su kita darbuotoja, kad tik viską suspėtų: „Viską galiu padaryti, bet visur nepersiplėši vienas, kartais neišsitenki laike.“
Papasakojo, kaip gaminami želės tortai
Paklausta, kaip vyksta želės tortų gamyba, Sandra detaliai viską nupasakoja. Klausant jos pasakojimo, atrodo, kad viskas paprasta kaip dukart du.
„Galima viršų išdėlioti iš vaisių, bet tai jau nebe pieštiniai tortai. Pieštiniams reikia truputėlio konditerinių dažų, jie dedami į kondensuotą pieną, pasiruošus spalvytę piešiu į sušalusią paruoštą želatiną.
Aišku, tortas turi būti skanus, reikia skonį atitaikyti, jis turi būti ir skaidrus, sustingęs. Tada su arbūzams pjaustyti skirtu peiliuku darau lapelius ir su švirkštu prileidžiu kondensuoto pieno su trupučiu dažų – taip gaunasi gėlytė“, – pasakojo S. Krasauskaitė-Dabulskienė.
Tačiau neapsigaukite, nes viskas nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pirmiausia, reikia daug kantrybės ir laiko, nes kiekvienas sluoksnis turi sustingti. O į permatomą želė piešiant gėles, tai reikia daryti atvirkščiai:
„Viską reikia daryti atvirkštine tvarka, kadangi tortą išvertus iš formos, gėlė turi būti viršuje. Būna, kai reikia skaičius padaryti, pirmiausia užsirašau ir apsuku kitaip, nes tortą išvertus, jie gali gautis atvirkšti. Lygiai taip pat ir su užrašais.
Kartą mano sesės stebėjo, kaip darau tortą, ir sakė: „Dieve, Dieve, kaip tu gali įsivaizduoti, k pieši?“ Formą pakėlusi per dugną nematau, ką aš ten darau, ji nėra peršviečiama.“
Gamyba užtrunka maždaug apie parą ir nė vienas gaminys nebūna vienodas, nes nukopijuoti tokį patį – sudėtinga. Tačiau Sandra šypteli, kad tai tik į naudą, nes kiekvienas tortas yra vienetinis.
„Tai lapelių daugiau pridėjai, dar ko ir viskas dėliojasi kitaip. Jeigu žiedlapių vienai gėlytei daugiau pridėjai, visas tortas jau gaunasi kitoks. Atkurti tokį patį sunku, bet gal ir įdomiau, kiekvienas tortas – individualus“, – sako ji.
Įspūdingas 12 kilogramų tortas
Įprastai tortai sveria iki keturių kilogramų, tačiau tauragiškei yra tekę gaminti ir žadą atimančio svorio tortus. Pavyzdžiui, tėvų santuokos 45-ųjų metinių proga ji pagamino išskirtinį skanėstą.
„Jis buvo trijų aukštų, svėrė 12 kilogramų. Užtrukau turbūt dvi dienas, nes buvo kitoks procesas – gėlytes dariau atskirai, jas įleidau į tortą, kad žiūrėtųsi iš šono. Buvo reikalų.
Pati nervinausi, galvojau, ką čia prisigalvojau. Mintyse viską buvau susidėliojusi, bet kaip tai įgyvendinti? Bet rezultatas buvo vau. Aišku, jo pakelti laisvai nėjo, dėjome jį ant didelio veidrodžio, nes svoris buvo didžiulis“, – įspūdingiausią gaminį prisiminė pašnekovė.
Vis tik, jos tortai skirti ne tik pamaloninti gomurį, bet ir paganyti akis. Kas tik pamato Sandros želiukus realybėje, nenustoja aikčioti ir net su jos gamintais tortais darosi fotosesijas, kad turėtų prisiminimą ilgam laikui.
„Nusivežiau tortą pas tolimą giminę važiuodama, kitą kartą juokiuosi, kad mane, ko gero, į balių kviečia, kad atsivežčiau tortą (juokiasi). Pamenu, sėdžiu, galvoju, ką jie ten visi pripuolę prie saldaus stalo daro, žiūriu – mano tortą fotografuoja.
Man tai jau nebe naujiena, jie irgi viską mato socialiniuose tinkluose, ką aš darau, bet nuotraukose yra visai kas kita nei vaizdas tikrovėje.
Turiu ir gerą draugę iš Kupiškio, feisbukas mus suvedė, kaip tik ji kėlė jubiliejų, užsuko svečiai, važiuodami pro šalį, ir nuvežė jai tortą, tai pasakojo, kad ir fotosesiją turėjo prie mano torto“, – pasidžiaugia ji.
O pati Sandra sako želės tortų jau atsivalgiusi, nors tenka kartas nuo karto esant progai paskanauti. „Jeigu mano skoniui tinka, vadinasi, gerai darau. Jeigu ko nors trūktų, taisyčiau“, – priduria.
