Robertas Skidelsky / Project-syndicate.org
Įsitikinimas, esą vardan būsimos naudos verta imtis skausmingų žingsnių, turi gilias istorines šaknis. Nuo pat Adamo Smitho laikų ekonomikos veikaluose buvo garbinamas taupumas. Taupymo svarba yra itin sureikšminama ekonominio sunkmečio laikais.
„Leiskite žlugti darbo vietoms, akcijoms, ūkininkams ir nekilnojamojo turto bendrovėms, tai leis pašalinti puvėsį iš sergančios ekonomikos sistemos. Žmonės pradės gyventi vadovaudamiesi teisingomis moralės normomis, o verslūs gyventojai perims ūkio duženas iš nekompetetingų savininkų“, - tokio patarimo 1930 metais iš savo iždo sekretoriaus sulaukė JAV prezidentas Herbertas Hooveris.
Taupymo politikos šalininkų įsitikinimu iki 2008 metų bankų, nekilnojamojo turto ir akcijų rinkoje klestėjo sparčiai augančios vėžinės ūkio ląstelės. Anot taupymo skatintojų, tik leidus žlugti tokiems ūkio elementams galėtų grįžti tvarus augimas.
Jų nuomone, valstybė yra parazitas, sunkiantis syvus iš verslo. Laisvos rinkos aplogetai tiki, kad nekontroliuojama ekonomika yra užprogramuota judėti link absoliutaus nedarbo sunaikinimo ir net ištikus šokui reikalai sparčiai grįžta į senas vėžes jei tik valstybė neįkiša savo trigrašio. Keinsistinis intervencionizmas yra didžiausias šių ekonomistų priešas.
Tuo tarpu Johno Maynardo Keyneso įpėdinių manymu, rinkoje neegzistuoja natūralios jėgos, galinčios savarankiškai suvaldyti padėtį. Anot jų, išaugus nedarbui rinka yra nepajėgi viena pati greitai įveikti krizę, todėl tenka griebtis išorinių skatinimo priemonių, kurios padėtų kurti naujas darbo vietas.
Kitaip tariant, J. M. Keynesas tikėjo, kad visi rinkos dalyviai negali augti vienu metu. Anot jo, kitoks mąstymas yra matematiškai klaidingas. Dėsniai, kurie galioja atskiroms rinkos dalims, negali galioti visai rinkai. Visai Europai taikant taupymo priemones Jungtinė Karalystė negali pasiekti ūkio augimo. Visam pasauliui laikantis taupymo režimo, globalus ūkis nustos augti.
Susiklosčius tokioms aplinkybėms griežtos taupymo priemonės yra pati blogiausia išeitis. Kol mokestinės pajamos mažės, tol vyriausybės bus nepajėgios susidoroti su biudžetų deficitais. Didžiausią pavojų kelia ne augančios valstybių skolos, tačiau mažinami biudžetų deficitai. Taupymo dėka yra iššvaistomas žmogiškasis ir materialus kapitalas.
Taupymo šalininkai remiasi vienu vieninteliu argumentu. Anot jų, fiskalinis taupymas yra būtina sąlyga konsoliduojant viešuosius finansus. Po šio žingsnio valstybinės ekonomikos dalis BVP sumažės, tačiau nuosmukį kompensuos išaugę verslininkų lūkesčiai, mat sumažėjus valstybės biudžetui pastarieji lauks mažesnių mokesčių ir didesnio pelno. Šios politikos gynėjai pripažįsta, apkarpius valstybės išlaidas susitrauks ir visuminė paklausa, tačiau netrukus šį trūkumą atsvers išaugęs verslo optimizmas. Ekonomistas Paulas Krugmanas tokį argumentą vadina „pasitikėjimo iliuzija“.
Taupytojų argumentas tėra nepagrįstas teiginys, tačiau ekonometristai pluša įrodinėdami, esą sumažinus valstybės išlaidas, atitinkamai išauga šalies ūkis. Tiesą sakant vos prieš metus ar du šios teorijos pagrindimui buvo mestos didžiulės intelektinės pajėgos.
Ekonomistams pavyko rasti tam tikrų pribloškiančių koreliacijų. Pavyzdžiui, padidinus vyriausybės dalį BVP 10 proc. punktų metinis ūkio augimas sulėtėja 0,5-1 proc. Pagrindiniu šios teorijos šalininku tapo Harvardo universitetas, kurio profesorius Alberto Alesina 2010 metų balandį patikino Europos finansų ministrus esą net ir itin reikšmingą biudžeto deficito sumažinimą netrukus atsveria tvarus ekonomikos augimas, o ne recesija.
Vis dėlto A. Alesino ir kitų mokslininkų teiginiuose slypėjo du trūkumai. Pirma, anot teorijos šalininkų, norint pasiekti reikšmingų rezultatų, reikėjo imtis itin griežtų sprendimų ir labai greitai bei ženkliai sumažinti biudžeto išlaidas. Nesulaukus trokštamo rezultato kaltę buvo galima suversti politinės valios stokai. Štai kodėl nesėkmingi Europos bandymai išsikapanoti iš krizės šių mokslininkų bendruomenėje sulaukė paprasto paaiškinimo – pernelyg kuklios taupymo priemonės. Tiesa, tuo pat metu buvo pamirša, kad Europos šalių viešasis sektorius išgyveno beprecedenčio taupymo laikus.
Antra, tyrėjai padarė esminę klaidą ir supainiojo koreliaciją su priežastiniu ryšiu. Pastebėjus koreliaciją tarp deficito mažinimo ir ekonomikos augimo galima teigti, kad biudžeto deficito mažinimas skatina augimą, tačiau tuo pat metu galima daryti visiškai priešingą išvadą. Be to, deficito mažėjimą ir ekonomikos augimą gali lemti ir trečias veiksnys: devalvacija, eksporto augimas bei panašūs reiškiniai.
2012 metais Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ataskaita sutaršė A. Alesinos teoriją. TVF analitikai, remdamiesi tais pačiais duomenimis kaip ir Harvardo profesorius, padarė išvadą, jog mažėjančios valstybės išlaidos gali lemti didesnius verslo lūkesčius mokestinėje perspektyvoje, tačiau ekonomikos nuosmukio metu šis optimizmas neatsveria neigiamų sumažėjusių išlaidų padarinių.
Dar didesnį susidomėjimą sukėlė Harvardo ekonomistų Carmen Reinhart ir Kennetho Rogoffo padaryta statistinių duomenų vertinimo klaida. Jų teiginys, esą šalių ekonomikos augimas reikšmingai sulėtėja kuomet valstybės skola perkopia 90 proc. BVP ribą sulaukė visuotinio pripažinimo, tačiau neseniai paaiškėjo, kad mokslininkų skaičiavimai buvo klaidingi.
Ekonomistai savo tyrime pernelyg daug dėmesio skyrė vienos valstybės raidai bei lygiai taip pat kaip ir jų kolega A. Alesina supainio koreliaciją su priežastingumo ryšio egzistavimu. Didelė skola gali sulėtinti ekonomikos augimą, tačiau lygiai taip pat lėtas ūkio augimas gali padidinti valsybės skolas.
Visa taupymo politika yra pastatyta ant teiginių, kurie buvo suformuluoti remiantis klaidingais skaičiavimais ir neteisingais loginiais ryšiais. Tiesą sakant, Europos politikai ir ekonomistai gindami savo poziciją dažnai rėmėsi A. Alesinos, C. Reinhart ir K. Rogoffo darbais.
Šiandien matome tokius taupymo politikos rezultatus kokių ir tikėjosi keinsistinio požiūrio atstovai: daugelyje Europos valstybių ekonomikos augimas sulėtėjo beveik iki nulio, kai kurios šalys nusirito į recesiją, nepaisant didelio išlaidų karpymo pavyko tik šiek tiek sumažinti biudžeto deficitus, o valstybių skolos ir toliau tebeauga.
Griežtas taupymas atnešė ilgalaikį nedarbą, kurio pasekmes jausime ir ateityje. Be to, valstybės išlaidų mažinimas stipriausiai pažeidė mažiausias pajamas uždirbančių asmenų interesus.
Kol Jungtinės Karalystės ir euro zonos vyriausybės nepakeis požiūrio į taupymą, belieka tikėtis, kad esama padėtis bent jau nepablogės. Dešinieji ragina imtis dar griežtesnio valstybės išlaidų mažinimo, tačiau sprendimų priėmėjams derėtų atsiriboti nuo tokių patarimų.
CV: Robertas Skidelsky
Britanijos Parlamento Lordų rūmų narys;
Varviko universiteto politinės ekonomijos profesorius emeritas.
Skaito pasaitas Oksfordo universitete
Parašė išsamią ekonomisto Johno Maynardo Keyneso biografiją
Už nuopelnus tarptautinių santykių srityje apdovanotas Lionel Gelber prizu
