Paskutinį Taujėnų dvaro savininką Konstantiną Radvilą ištrėmus į Sibirą, jo dvaras buvo tapęs tarybinio ūkio kontora. Bet permainų vėjai suteikė jam antrą progą atgimti prabangiais ir šiltais namais.
Populiarus ir lankomas
Kad Ukmergės rajone, supamas vaizdingo parko, stūkso prabangus Taujėnų dvaras, žino veikiausiai kiekvienas šalies gyventojas. Net ir tie, kurie nei paveldu, nei dvarų istorija visai nesidomi, ko gero, matė Taujėnų dvare filmuotas populiarias televizijos laidas „Lietuvos perlas“, „Radži ieško žmonos“, taip pat šioje vietovėje kurtus kino filmus, girdėjo iš čia transliuotus koncertus.
Tačiau šie trumpi Taujėnų dvaro parodymai ekrane – tik mažytė jo ilgos, įdomios, sudėtingos istorijos dalis. Nuo 1595 metų, kai dvaras buvo paminėtas pirmą kartą, iki šių dienų būta visko – keitėsi jo išvaizda, paskirtis, priklausomybė, rūmuose gyveno, viešėjo, po parką vaikščiojo vis kiti žmonės, kitos kartos.
Vienas iš dabartinių dvaro savininkų Jonas Stackevičius, bendrovę „Taujėnų dvaras“ valdantis kartu su dviem savo broliais, sako, kad dabar menės, parkas prieinami visiems norintiesiems. Brangiai nekainuos užsukti ir pasivaišinti dvare įrengtoje kavinėje, pasivaikščioti po atgaivintą, naujų akcentų turintį parką, pasižvalgyti po dvaro menes, o gal ir pernakvoti svečiams įrengtuose kambariuose.
Prašmatnus ir turtingas
Pažintis su rūmais, kuriuose nuo 1789 metų iki Antrojo pasaulinio karo pradžios gyveno garsioji Radvilų giminė, bus įdomi. Tiesa, didikų šeimos naudotų daiktų neišlikę, bet, kaip sako dabartinis dvaro savininkas, praeities detales stengtasi atkurti kuo tiksliau, nepažeidžiant to laikotarpio ypatumų.
18-ojo amžiaus pabaigoje Taujėnų dvarą valdė grafas Benediktas Marikonis. Jis 1785 metais vedė M. Radvilaitę ir dvarą gavo kaip žmonos kraitį. Pagal italų architekto Pjero de Roso projektą 1802 metais jis pastatė naujus klasicistinio stiliaus rūmus, įveisė angliško stiliaus parką. Jame tarpukario laikais buvo didžiausi Lietuvoje gėlynai. Po B. Marikonio mirties Taujėnų dvaras vėl atiteko Radviloms.
Vienas iš bendrovės „Taujėnų dvaras“ vadovų pasakoja išsiaiškinęs, kad Taujėnų dvaras tuomet garsėjo savo turtingumu ir prašmatnumu. Rūmų interjeras buvo gausiai papuoštas Radvilų giminės portretais, skulptūromis, medžioklės trofėjais, senoviniais ginklais.
Dvaro parkas laisvo planavimo, ramaus reljefo, turi tvenkinių sistemą. Parkas, tik kitoks, buvo ir ankstesniems šeimininkams valdant. Jis minimas nuo 1698 metų.
Manoma, kad jį įkūrė Mykolas Masalkis ar Bonifacas Pacas, vėliau parką puoselėjo ir gražino B. Marikonis. Radvilos čia laikė stirnų, danielių, įvairių paukščių, o didžiajame tvenkinyje priešais dvarą – gulbių.
Dabar, kaip ir anksčiau, paradinis įėjimas į rūmus pasitinka šešiomis vienodu atstumu viena nuo kitos nutolusiomis kolonomis, jos remia sijų perdangas, papuoštas dekoratyvine juosta, bareljefais, vaizduojančiais amatus.
Tokia puošyba, pasak J. Stackevičiaus, išlikusi nedaugelio dvarų.
Plačiais mostais
Visai tautai tragiški okupacijos metai nepagailėjo ir Taujėnuose likusio paskutinio dvaro valdytojo – Konstantino Radvilos. Jo vaikai Konstantas, Zosė ir Marija, artėjant pavojingoms permainoms, pasitraukė į Vakarus, o tėvas, jau prieš keletą metų likęs našliu, pasiliko. 1941-aisiais, būdamas 68 metų, jis buvo ištremtas į Sibirą, ten, kiek žinoma, netrukus mirė.
Prisiminimuose bylojama, kad paskutinis dvaro savininkas buvo fiziškai stiprus. Jis buvo aistringas medžiotojas, turėjo per 60 medžioklinių šunų.
Dažnai pas jį svečiuodavosi Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, svečiai iš Anglijos, Prancūzijos, Lenkijos, čia viešėdavo ir Rusijos caras. Pagrindinė kalba dvare buvo lenkų, lenkiškai kalbėjo visa Radvilos šeima.
Atgavus nepriklausomybę 1918 metais Lietuvos dvarų reforma palietė ir Radvilą. Jam paliktas dvaras ir 80 ha žemės.
J. Stackevičius pasakoja, kad didikas gyveno labai plačiai, rengė pokylius, negailėjo išlaidų prabangai, įvairiems poreikiams. Taip gyvendamas jis nebesugebėjo tinkamai prižiūrėti 80 hektarų žemės ir įsiskolino valstybei. 1940 metais Žemės ūkio bankas dėl skolų paskelbė dvaro varžytines. Dvaras nyko, stambesni ūkininkai ėmė supirkti žemes. Savininko palikuonys nebegalėjo pretenduoti į palikimą, nes dvaras jiems nebepriklausė – buvo išvaržytas.
Garbingi svečiai
Rūmai, po kurių Henriko II ir Liudviko XV stiliaus baldais ir detalėmis išpuoštas menes, užsisakius ekskursiją, galima pasivaikščioti, savo laikais matė daugybę garbingų svečių.
Nuvedęs į vieną menę J. Stackevičius rodo ant sienos kabantį šiame dvare dažnai viešėdavusios jaunos moters portretą. Pasirodo, čia Sofija Tyzenhauzaitė – pirmoji moteris rašytoja, rašiusi prancūziškai. Su jos vardu susijęs ir Taujėnų dvaras.
1812 metų pavasarį Sofija Taujėnų dvare susipažino, o vėliau ir susibičiuliavo su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I. Tarp jų įsižiebė abipusė simpatija. Kai Sofija ištekėjo ir pagimdė sūnų, rusų imperatorius tapo jo krikštatėviu. Ši bičiulystė truko iki Aleksandro I mirties.
Prancūzų kariuomenei užėmus Vilnių, Sofija susipažino su Napoleonu. Šis buvo pirmasis jos kūrybos vertintojas. Tarp garsios moters draugų buvo Aleksandras Diuma ir kiti iškilūs ano meto Europos žmonės. Didžioji dalis Sofijos Tyzenhauzaitės-de Šuazel-Gufjė kūrybos – istoriniai romanai, pagrįsti tikrais faktais ir susiję su to meto Lietuvos aukštuomenės moterų gyvenimu. Ji parašė kūrinius „Vladislovas Jogaila ir Jadvyga“, „Barbora Radvilaitė“, „Halina Oginskaitė, arba Švedai Lenkijoje“ ir kt.
Daug garsių žmonių matė Taujėnų dvaras, daug jo paslapčių slypi nuo tų laikų, kai tapo žinomu.
Parko takeliais
Juodosios gulbės, pulkelis povų, tvenkiniai, tilteliai, gėlynai, pavėsinės, kalneliai, skulptūros – ir dabar Taujėnų dvaro parke yra tai, ko reikia klasicizmo stiliui priskiriamam parkui.
Ankstyvą pavasarį tų vietų žavesys dar tik ruošiasi atsiskleisti, dar pažliugę takeliai, ištvinęs parko teritoriją rytų pusėje pagyvinantis Mūšios upelis.
Dabartiniai savininkai parkui skiria daug dėmesio. Išvalyti tvenkiniai, pastatyti tilteliai, atstatyta koplytėlė su Švč. Marijos skulptūra. Ji pastatyta toje vietoje, kur, pagal istorinius šaltinius, Radvilų laikais buvo Lurdo Dievo Motinos koplytėlė. Buvo išlikę ir koplytėlės fragmentų. Didelė pavėsinė taip pat yra toje pat vietoje, kur buvo Radvilų laikais.
„Viską teko daryti iš naujo. Bet vaikštome tais takais, kurie buvo nuo senovės, yra išlikę nemažai senojo parko medžių“, – pasakojo J. Stackevičius.
Parkas – vienas seniausių Lietuvoje angliško stiliaus landšaftinių parkų, bet šių laikų sulaukė tik mažas jo fragmentas.
Parke išlikęs rūsys su didelėmis medinėmis durimis, o teritorijoje, arčiau senojo Vilniaus kelio, – mūrinis bitininko namas.
Taujėnų dvaro parke yra išlikusių ir kitų statinių. Dvaro svirnas – vienintelis Lietuvoje trijų aukštų tokios paskirties statinys. Pastatui daugiau nei 250 metų, jis – paveldo saugomas objektas.
Tarp senų fotografijų
Rūmų pažintį galima pradėti nuo oranžerijos, įrengtos toje pat vietoje, kur ji ir buvo. Apžiūrėjus gėlių kompozicijas, laiptais galima nusileisti į atnaujintas patalpas rūsyje.
Mūriniai skliautai, kai kuriose vietose mūras specialiai paliktas neatnaujintas, seni baldai, daiktai, nors ne šio dvaro turtas, bet vis tiek iš praeities. Savininkai bufetus, stalus, kėdės, gobelenus, indus, statulėles parsivežė iš Prancūzijos.
Rūsyje įrengtas ir medžioklės kambarys su daugybe trofėjų, yra ir kitų eksponatų. J. Stackevičius sako, kad didžioji dalis dovanota dabar jau mirusio ūkininko ir medžiotojo Stasio Blockaus.
Vaikštinėjant po didžiulius pustrečio tūkstančio kvadratinių metrų užimančius dvaro rūmus į akis krinta, kad nė viename kambaryje nėra televizoriaus. Šis sprendimas, pasak savininko, priimtas neatsitiktinai.
J. Stackevičius aprodė rūmų menes: Žalioji, Raudonoji, Medinio židinio, Baltojo židinio ir kitos menės bei kambariai įrengti ir apstatyti skirtingai.
Rūmuose yra vienuolika židinių, jie pastatyti ten, kur buvo ir didikų laikais. Židiniai mūryti radus kaminus, o kai kur – ir išlikusius fragmentus. Iš išorės dvaras atrodo beveik taip kaip ir anksčiau, tik, kaip teigia J. Stackevičius, palyginus su senais rūmų paveikslais matyti, kad vieno fligelio dar stinga, jis neatstatytas – tai numatyta ateityje.
Ant kai kurių kambarių sienų – fotografijos iš paskutinio dvaro šeimininko ir jo šeimos gyvenimo. Taip pat pateikiamas įdomus Radvilų giminės geneologinis medis su daugybe atšakų – lietuviškoji Taujėnų Radvilų šakelė užima tik nedideli plotelį įspūdingoje garsios giminės istorijoje.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
