Turbūt pasauliui Tasmanija visuomet atrodė labai paslaptinga ir galbūt net neegzistuojanti šalis. Ši sala, nuo Australijos nutolusi apie 240 kilometrų, paslapties aurą išlaikė ir šiandien. Susipažinkite su Tasmanija, kuri yra išties nepaprasto ir viliojančio grožio.
Sulivano įlanka, Hobartas
Hobartas – nedidelė Tasmanijos sostinė – uostamiestis, visiškai nepakitęs po britų kolonizacijos, kai didžiąją miesto dalį sudarė tik kaliniai bei ruonių ir banginių medžiotojų bendruomenės. Juk žinote istoriją apie į Australiją kadaise atgabentus nesuvaldomus kalinius, kurių dalis pasklido po aplinkines salas? Šiandien kaliniais čia nė nekvepia – aukso spalvos smiltainio pastatus supa spindintys Hobarto vandens telkiniai ir netoliese stūksantys eukaliptais apaugę kalnai.
Wineglass įlanka
Wineglass įlankos paplūdimys, patenkantis į geriausių pasaulio paplūdimių dešimtuką, pasiekiamas tik dviem būdais – laivu arba pėsčiomis, nes priklauso nacionalinio parko teritorijai. Nors kelionė į paplūdimį gali trukti iki 1,5 valandos, patekti į jį verta dėl nuostabaus skaistaus smėlio, šilto vandens ir šalia miškuose esančios gyvūnijos. Freycinet pusiasalis, Wineglass įlankoje, visoje apylinkėje garsėja balto smėlio paplūdimiais, tyro žalumo jūra, kurią supa masyvūs kalnai, ir nuolat pasirodančiomis mažosiomis Australijos kengūromis.
Port Arthur miesto kalėjimas
Port Arthur mieste, kuriame nuo 1833 iki 1853 metų buvo įkurdinami Australijos karo belaisviai ir pažeidėjai, atvežti iš karo stovyklų, išlikusi žymiausia gotikinio stiliaus pataisos kolonija. Žinoma, gerokai apgriuvusi, tačiau ją apžiūrėti galima ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. Įėjus į pastatą ir apėjus kalinių vienutes užplūsta prieštaringi jausmai. Pasakojama, kad kadaise kaliniai čia buvo maitinami tik duona ir vandeniu, o pastatą saugojo badaujantys šunys. Port Arthur miesto ramybė ir žaliuojančios vejos bei miškai šiandien tapo tikru kontrastu tragiškai ir vaiduokliškomis istorijos apipintai praeičiai.
Lopšio kalnas (Cradle Mountain)
Dar vienas įspūdingas objektas Tasmanijoje – žymusis 1545 metrų aukščio įspūdingas Lopšio kalnas, primenantis kūdikio lopšį, stūksantį Šv. Klaros ežero pakrantėje. Čia pat įsikūręs ir Lopšio kalno bei Šv. Klaros ežero nacionalinis parkas. Šis gamtos rezervatas garsus kvapą gniaužiančiais reginiais – dantytomis viršukalnėmis, senais pušynais, kalnų slėniais, ledinėmis versmėmis ir ežerais. Čia atsigauna siela ir pailsi kūnas. Todėl į Tasmaniją vyksta žmonės, siekiantys atkurti fizines ir dvasines galias, atsipalaiduoti nuo kasdienybės rūpesčių.
Pamaitinkite Tasmanijos velnius
Tasmanijos velniai toli gražu neprimena tipinių „Warner Bros“ animaciniuose filmuose vaizduojamų velnių. Tai tiesiog didžiausi pasaulyje sterbliniai plėšrūnai, kartu ir vieni iš Tasmanijos bei Australijos simbolių. Jiems net įkurtas specialus rezervatas, kuriame jie saugomi nuo tarp gyvūnų greitai plintančios ligos – vėžio. Liga pažeisdavo žinduolių snukučius ir jie negalėdavo maitintis. Galiausiai gyvūnai mirdavo iš bado. Dabar rezervate galite pamatyti ir pamaitinti Tasmanijos velnius savo rankomis.
Ugnies įlanka
Ugnies įlanka Tasmanijos šiaurės rytuose pelnė tokį pavadinimą 1773 metais, kai vienas Britanijos jūrų kapitonas, Tobias Furneauxʼas čia aptiko Tasmanijos aborigenų kūrenamus laužus. Šiandien vieta garsėja milžiniškais balto smėlio paplūdimiais su didžiuliais raudono atspalvio akmenimis. Raudoną spalvą jie įgavo dėl tam tikros dumblių rūšies. Čia gausu stovyklaviečių, kuriose galima jaukiai įsikurti ir paplūdimio restoranuose paskanauti krevečių patiekalų bei Tasmanijos vynų.
Tamar Valley vyno kelias
Derlingumu pasižyminčioje Tamar Valley gyvenvietėje, nuo Lanseno nutolusioje į šiaurės rytus, galima padegustuoti pačių prabangiausių Tasmanijos vynų. Šiame nedideliame regione yra net 32 vyno fabrikai! Visi jie kuo puikiausiai išgyvena ir visą pasaulį purtant krizei nė nesirengia bankrutuoti. Tiesa, galbūt dėl to, kad Australija krizės alsavimą pajuto menkiausiai.
Gordono upė
Gordono upė teka tarp atogrąžų miškų, kuriuose yra labai retų senovinių pušų ir kur turbūt nesutiktumėte nė vieno žmogaus, bet užtat sočiai prisižiūrėtumėte kengūrų. Gordono upė dar mažai ištyrinėta – joje, beje, 1972 metais mokslinėje ekspedicijoje žuvo mūsų tautietis, šiaulietis keliautojas Olegas Truchanas. Po jo mirties O. Truchano vardu pavadintas kalnas – gamtos draustinis Tasmanijoje.
Marijos sala
Marijos sala rytinėje Tasmanijos pakrantėje šiuo metu – Nacionalinis parkas. Saloje liko nemažai katorgininkų statytų pastatų ir kitų juos menančių objektų, tačiau gyvenimas tapo daug patogesnis. Žolėje šuoliuodamos aplink pataisos namų griuvėsius dūksta kengūros, o gyvena čia tik prižiūrėtojai, nėra automobilių eismo, bet galima išsinuomoti dviratį. Vėlyvi lankytojai gali patirti tai, ką kadaise išgyveno Australijos kaliniai ir apsistoti senuose pataisos namuose, kur teks pernakvoti dviaukštėse kalinių lovose.
Tasmanijos tigras
2011 metais pasirodžiusiame australų filme „The Hunter“ medžiotojas Willemas Dafoe vaidina samdinį, kuriam buvo liepta susekti ir nudėti paskutinį išlikusį Tasmanijos tigrą – thylacine. Pasak australų, tai viena didingiausių Tasmanijos būtybių, gyvenančių Tasmanijos slėnyje – jis atrodo kaip išpuoselėtos išvaizdos vilkas su tamsiomis tigro kailį primenančiomis juostomis ir galingu žandikauliu. Tačiau mokslininkai tikina, kad paskutinis Tasmanijos tigras mirė zoologijos sode 1936-aisiais. Šio gyvūno atvaizdas tapo salos simboliu ir yra naudojamas ant turizmo emblemų, automobilių registracijos numerių ir net vietinių aludžių reklamose. Viena geriausių vietų susipažinti su Tasmanijos tigru ir pamatyti jo atvaizdų – Lopšio kalno nacionaliniame parke įsikūrusioje „Wilderness“ galerijoje.
Parengė R. Čepulinskaitė ir J. Motiejūtė
