Taip, mažokai žmonių balsavo savivaldos rinkimuose. Vietinės valdžios rinkimai nedaug kam rūpi.
Balsavimas – tai šiuolaikinis sąmokslo variantas. Anksčiau, senovėje, jei reikėdavo nuversti kokį susikompromitavusį valdovą, tekdavo organizuotis ryžtingesniems žmonėms ir visų vardu išguiti tremtin, vienuolynan ar tiesiog nugalabyti nenaudėlį.
Dabar tokiu pat atveju visi nepatenkinti nebalsuoja už tokį, ir vargšelis iškrenta iš politikos, t.y. praranda galimybes gauti valdžią.
Kažkas, žinoma, turi valdyti, t.y. įnešti organizacinį pradą į sambūrį. Nelygu metas, tai gali būti tiesiog genties vadas, ar koks nors „šmikinis“, ar daugumos išrinktas žmogus.
Betgi nebe Sąjūdžio laikai. Nebėra būtinybės išverst iš sosto uzurpatorių kliką (nominaliai ji irgi vadinosi partija) ir atkurti nepriklausomybę.
Mes jau pasitikime šalies kasdienio administravimo institucijomis. Pradžioje tą naują sistemą išbandėm it kokį prietaisą. Patikrinom, ką gali mums pateikti partijų pažadukai. Išbandėm kaip veikia deramos tarnybos, kai išrenkam ne to kalibro arba visai apgedusį asmenį.
Tiesa, tą pasitikėjimą pridengiam įprastais maskuojančiais šablonais, tokiais kaip „visi jie vienodi“ (suprask - vienodai netikę) ar net „visi – vagys ir parsidavėliai“.
Iššifravę tokius teiginius rasim, kad jais sakoma: „Mums visai nesvarbu, kokie žmonės sėdės savivaldybių tarybose. Juolab nesvarbu, kokiai partijai jie atstovaus. Įstatymų ribose turim manytis patys. O nenaudėliais turi užsiimti policija ir teismai, o ne rinkėjai.“
Labai gerai, kad pasitikėjimas nacionalinėmis institucijomis jau toks didelis.
Kita vertus, daugelio šiandien mums pačių svarbiausių institucijų vadovų (teismų, policijos, mokesčių inspekcijos) mes ir nerenkame.
Žinoma, ateis laikas, ir panorėsime didesnių galių savivaldos institucijoms ir daug energingesnės jų veiklos. Mums nebepakaks jų vykdomo rutininio miestų infrastruktūros ir panašios veiklos reglamentavimo, vis labiau nepatiks ir sunkiau įžiūrimas rinkos „nematomos rankos“ pavairavimas slaptais sandėriais su verslo tūziukais.
Labai tolimoje ateityje galime tapti net labai aikštingais. Antai, viena bendruomenė Teksaso valstijoje nustatė taisyklę, kad gyventojai neturi auginti gyvūnų, kurių svoris mažesnis nei 250 gramų. Kita uždraudė bučiuotis gatvėse ir aikštėse.
Bet dauguma pasaulio savivaldos institucijų turi rimtesnių problemų.
Kalifornijos gubernatorius Arnoldas Schwarzeneggeris, tęsdamas ir išplėtodamas kelių kitų JAV valstijų iniciatyvą (ir aplenkdamas kiek apsileidusią nacionalinę vyriausybę), šių metų sausį įvedė anglies kiekio degaluose standartą. Jį įgyvendinant teks naudoti daugiau biodegalų. Šitaip valstija iki 2020 m. sumažins klimato atšilimą sukeliančių dujų kiekį išmetimą į atmosferą dešimčia procentų.
Kalifornija – tai JAV tas pats, kas maždaug Kauno apskritis Lietuvoje.
Tiek pat ryžtingą ir prasmingą iniciatyvą neseniai pademonstravo Niujorko merija. Nuo šių metų liepos mėnesio miesto viešojo maitinimo įstaigos turi nustoti maisto paruošimui naudojusios transformuotus riebalus. Kažkada įvesti vietoj prisotintųjų riebalų jie, kaip galutinai paaiškėjo, smarkiai didina cholesterolio kiekį kraujyje ir sukelia kraujo apytakos ligas.
Be to, tuo pačiu sprendimu Niujorko valdžia pareikalavo, kad greito maitinimo restoranai kiekvienam patiekalui gerai matomose vietose ir ne mažesniu nei kaina šriftu nurodytų kalorijų kiekį.
Niujorkiečių, kaip ir visų amerikiečių, viršsvoris jau tapo nacionaline nelaime, dėl kurios JAV išlaidos sveikatos priežiūrai artėja prie sveikam protui nepriimtino ir visuomenei nebepakeliamo lygio. Žinoma, bet kuris klerkas, užsukęs priešpiečių į Burger King užkandinę ir sužinojęs, kad sukirto 2120 kalorijų, bus šokiruotas – nes rekomenduotina dienos norma suaugusiam žmogui yra 2000 kalorijų. Gi mūsiškis klerkas ruošiasi po darbo grįžęs namo dar suvalgyti „tikrus“ pietus.
Suprantama, laisvos rinkos patriotai yra pašiurpę nuo tokių iniciatyvų. Intervencijos į verslo laisvę ir kūrybiškumą, piliečių privačios iniciatyvos varžymas, jų akimis žiūrint, jau ima viršyti priimtiną ribą.
Vienu ar kitu konkrečiu atveju jie gali būti teisūs. Tačiau visumoje šiuolaikinis gyvenimas pateikia tiek sudėtingų uždavinių, kad pasitikėti vien privačia iniciatyva būtų daugiau nei neišmintinga. Prireikia kolektyvinio, organizuoto veiksmo.
Štai čia ir praverčia savivaldos institucijos. Lyginant jas su nacionalinėmis jos netgi turi privalumą – kaip rodo pasaulio, tame tarpe ir mūsų pačių patirtis, joms nepalyginamai lengviau peržengti partines takoskyras ir sutelktomis pastangomis griebti problemą tiesiai už ragų.
Šiandien mūsų gyvenimą dar pernelyg daug reglamentuoja Seimas, podraug su Briuseliu. Jaunos valstybės viešojo gyvenimo tvarka vis dar kuriama, taisoma, tobulinama. Kai gyvenimas nusistovės, daug daugiau reikalų spręsim savivaldos institucijose, taip pat nevyriausybinėse piliečių organizacijose.
Bet tam reikia turėti ir daugiau teisių (savivalda Lietuvoje yra daugiau nominali nei reali; Niujorko valdžia jau uždraudžia kenksmingus riebalus viešojo maitinimo įstaigose, mūsų miestai dar neturi teisės sustabdyti degtinės pardavinėjimą rugsėjo pirmąją), ir daugiau susivokimo, ko mes norim patys (po to, kai visi tapsim sotūs).
