Masinės informacijos priemonės užkištos raginimais lieknėti ir rekomendacijomis, kaip atsikratyti nereikalingų kilogramų. Nėra ką ir kalbėti, viršsvoris niekada nebuvo paspirtimi sveikatai. Bet juk kalbame apie tai kas „virš“! Paauglystėje natūralus noras būti gražia ir liekna kartais pavirsta sutrikimu, vadinamu nervine anoreksija.
Mergaitės griebiasi visų įmanomų ir neįmanomų priemonių, kad taptų kuo lieknesnės. Bet juk paaugliai dar vis tebėra vaikai, jų organizmas tebeauga ir reikalauja daug maisto. Jis labai greitai „sudega“ ir netampa nutukimo priežastimi. Antsvorio problemos, iš tikrųjų, būdingos tik mažai daliai paaugliško amžiaus gyventojų. Ir nors nutukusių paauglių visgi daugėja, šią bėdą, pagal statistiką, dažniau turi berniukai.
Tačiau vis dažniau visiškai normaliai ir harmoningai besivystančios mergaitės, paveiktos brukamų stereotipų, atsisako pilnavertės mitybos. Įkyri idėja „turiu suliesėti“ gali baigtis tokia būsena, kai organizmas, negaudamas su maistu reikiamo kiekio baltymų pradeda „maitintis“ visais savo rezervais. Vidiniuose organuose ima vykti nesustabdomi pasikeitimai.
Požiūris į savo kūną išsikreipia. Mergaitė save veidrodyje „mato“ storesnę nei yra iš tikrųjų. Menamas storumas ir kūno „netobulumas“ sustiprina pavojaus jausmą, sukelia gniuždantį nerimą ir depresiją. Tuo metu atrodo, kad yra tik viena išeitis – suplonėti dar labiau.
Dažniausiai tėvai ilgai nesuvokia, kad atsisakymas valgyti ne kaprizas, o psichinis sutrikimas. Jiems atrodo, kad tokiu būdu dukra kovoja už savo nepriklausomybę. Tokį klaidingą tėvų požiūrį sustiprina ir tai, kad mergaitės, sergančios nervine anoreksija, charakteris pasikeičia, išsikreipia jos asmeninės ypatybės. Mergaitė pradeda meluoti apie viską, kas susiję su maistu. Ji gali atvirai valgyti, o po to slapta sukelti sau vėmimą, ir vargšai tėvai niekaip nesupras, kodėl jų gerai ir reguliariai besimaitinantis vaikas šitaip nyksta.
Anoreksija sergančios merginos paprastai mėgsta gaminti maistą, su malonumu maitina visus aplinkinius, bet pačios nevalgo, ir jų būklė laikui bėgant tampa siaubinga. Iš tikrųjų, jos labai nori valgyti, bet to sau neleidžia ir todėl patiria žiaurias kančias. Siekis suplonėti taip stipriai dominuoja, kad kiekvienas nesuvalgytas kąsnelis vertinamas kaip moralinė pergalė prieš save ir suteikia „grožio vergei“ didžiulį pasitenkinimą.
Liga vystosi trimis etapais
Pirma stadija – dismorfomaniška. (Dismorfomanija, tai psichinis sutrikimas, kai žmogus nepagrįstai yra įsitikinęs, jog turi tariamų fizinių trūkumų). Šiuo laikotarpiu mergaitė apmąsto savo nepilnavertiškumą ir negražumą, priklausantį nuo jos menamo storumo. Jos nuotaika prislėgta, ji ilgai ir dažnai apžiūrinėja save veidrodyje ir pradeda pirmuosius bandymus mažiau valgyti.
Antra stadija – anoreksinė, jos metu badaujama. Galų gale pasiekiama, kad svoris sumažėja, o šią „sėkmę“ juk reikia užtvirtinti dar labiau sugriežtinus dietą ir stengiantis suliesėti dar labiau. Juolab, kad aktyvus audinių yrimas šiuo laikotarpiu sumažina apetitą.
Ir galų gale, kacheksinė , visiško išsekimo stadija – tai vidaus organų distrofijos, kuri po pusantrų – dviejų savęs kankinimo metų būna nebesulaikoma, laikotarpis. Galima netekti pusės savo svorio. Padėtis tokia rimta, kad ligonė gali mirti.
Pakalbėti nepakaks, teks gydytis
Žmonėms atrodo, kad nervinė anoreksija – reta liga. Bet taip nėra. Bet kuris praktikuojantis psichiatras gali pateikti nemažai dramatiškų pavyzdžių.
Ir nesitikėkite, kad vien pokalbiai padės ir vaikas vėl ims gyventi įprastą gyvenimą. Būtinas gydymas. Jis ilgas ir kompleksinis, gydoma stacionare ir tęsiama ambulatoriškai. Medikamentai, vitaminai, psichoterapija, griežta tėvų kontrolė, stebint dukros maitinimąsi – tai būtinos sąlygos. Specializuotuose centruose užsienyje pacientės gydosi ne mažiau kaip pusę metų, o kartais sveikimo procesas trunka metų metus.
Dalis nervinės anoreksijos priežasčių nulemta agresyviu perdėto liesumo, kaip moters grožio idealo, primetimu masinėse informacijos priemonėse. Bet jei vaikas auga apsuptas meile, pasitikėjimu, džiaugsmingoje, draugiškoje aplinkoje, jis daug lengviau supras, kas iš tikrųjų yra gražu mūsų gyvenime. Mylėkite savo vaikus, būkite dėmesingi jų problemoms, niekada nepamirškite, kad jie – patys svarbiausi mūsų gyvenime!
