Priklausau prie tų, kuriems sovietinė Lietuva nebuvo ir niekada nebus Lietuva Tarybų. Tai ne tik turi atskleisti pasaulėžiūros bruožus, bet padeda nesumaišyti Gudaičio-Guzevičiaus su Jonu Juču. Lietuvoje yra daug visokių tarybų, tačiau ji bent formaliai jau ne sovietinė.
Kita vertus, labiau nei daugelis kitų Lietuvos gyvenimo sričių, kultūra paveldėjo didžiausią sovietinių institucijų tinklą, pradedant sunkiai europiečiams suprantama filharmonija, LRT ir baigiant muziejų, orkestrų, chorų ir Lietuvos ansamblio etatine struktūra. Posovietinės Lietuvos kultūra nepatyrė net menkiausios desovietizacijos, nusipelnę sovietiniai liaudies artistai bei leninakaliai skulptoriai tik trumpam tūptelėjo krūmuose, pasitenkindami paraudimu iš gėdos. Keliolikai metų praslinkus Glavlito palikuonys iš LATGA-A jau be raudonio veiduose ėmė rūpintis autorių teisėmis ir pinigais, nepaisydami pasipelnymo iš buvusių sovietinių privilegijų.
Tačiau Lietuvos kultūra yra tarybų kultūra ne dėl to. Tarybos (ir komisijos) yra ta naujiena, kuri kultūros valdyme buvo atnešta demokratijos ir valstybės nepriklausomybės vėjo. Tarybos, kurios tariamai yra visuomenės balsų choras etatistinėje, valdiškoje, į trečią, t.y. nevyriausybinį, sektorių neįstengiančioje pasislinkti mūsų kultūroje. Tarybos yra ir mokslą bei studijas lemiančių institucijų sąraše. Neseni tarsi-rinkimai į Valstybinę kultūros paveldo komisiją parodė, kad funkcinė visuomenės savivalda yra greičiau imituojama, negu ugdoma. Tačiau akivaizdu, kad Lietuvos tarybos turi didžiules galias skirstant ar įsisavinant mokesčių mokėtojų pinigus. Tai yra gera priedanga ne visada viešam gėriui atsidavusios biurokratijos, kuriai konkursinis-projektinis finansavimas neretai yra dar patogesnė korupcijos priedanga, negu buvo tiesioginio kultūros valdymo laikais.
Taip susiklostė, kad tarybų žmonės dažniausiai yra tiesiog parenkami. Kas Prezidentūros, kas Seimo, kas kokios nors suinteresuotos ministerijos ar dar mįslingesnės žinybos. Tik kartais ten pakliūva laisvi ir nepriklausomi, bet dėl to kartais visiškai pasimetę individai. Ima ryškėti ir tie bruožai, kurie apibūdina tipingą tarybų žmogų. Pirmiausiai jis gali priklausyti kategorijai pavaldinių, kurie patys suinteresuoti biudžeto šypsenomis. Antra- retų ir išskirtinių- visa ko ekspertų grupė. Jie yra tikrieji ir nepakeičiami tarybų nariai. Jie gali vienodai išmanyti ir televiziją, ir radiją, ir knygų bei žurnalų leidybą, ir paminklus, ir kultūros šešėlius. Jie gali bet kada ir bet kur būti viskuo- pūslėtų rankų darbininkais, daktarais be disertacijų, prelatais be sutanų, šešėlių artistais be teatro. Tačiau dažniausiai jie būna susiję su kultūriniu verslu, su pinigais ir pelnais, su leidyba ar kitokia kultūros daiktų gamyba. Tačiau tokie tarybų žmonės neretai meta šešėlį tai pačiai kultūrai. Nenuostabu, kultūra ir menas iš seno buvo teisėtai miglota sritis, kurioje net sovietiniai kagėbistai elgėsi sofistikuotai. Ten ir meduoliai buvo didesni, ir lazdos labiau gumuotos.
Tarybų kultūra ir tarybų žmonės yra pati įdomiausia sritis psicho-socialiniams ir antropologiniams tyrimams. Itin gundančiai ji atrodo kadaise Vokietijoje įvykdytos denacifikacijos istoriniame kontekste. Kita vertus, įdomiausi tyrimai reikalauja daugiausia darbo ir daugiausia laiko. Tad išvadoms sutrumpinti pradžiai tiesiog rekomenduoju namų kino peržiūrą: Ištvano Sabo „Taking sides“ arba lietuviškai „Pasirinkimas“. Filmą turime, galbūt dar yra ir pasirinkimas.
