„Tarybinės dešrelės“, papuoštos skaisčia tarybinės moters šypsena, ar „Tarybinės degtinės“ etiketėje išrikiuoti ordinai liudija sveiką gamintojų ir prekybininkų uoslę. Paklausos šiai produkcijai esama. Tokias prekes galima vertinti įvairiai: vieniems tai tiesiog „bajeris“, egzotiškas žaislas, kitiems priminimas apie laikus, kai, pasak anekdoto, „moterys dar buvo jaunos“. Tačiau ar taip kalbėdami nemėginame savęs apgauti?
Juk nostalgijos tarybiniams laikams mūsų visuomenėje esama, ir tokios prekės, ko gero, visų pirma skirtos nostalgijos kamuojamiems žmonėms. Taip, dalis piliečių į viską žvelgia antropologo žvilgsniu ir kuria sau paaiškinimus bei toli siekiančias teorijas. Tačiau dauguma, masė galų gale panašias ideologines užuominas vis dėlto priima tiesiogiai. Kažin, ar dešrelės gaminamos specialiai intelektualams ir iš visokių štampų viduje besišaipantiems estetikams.
Tvirtas karys. Ar dar ilgam?
Daug kalbame apie energetinę nepriklausomybę. Su nerimu fiksuojame Rusijos kapitalo skverbimąsi į mūsų ekonomiką. Sutinku, tai – svarbūs faktoriai. Tačiau tai išorinės priežastys. Jeigu kada nors mus ištiks nesėkmė, ji bus nulemta vidinių priežasčių, visuomenės būklės. Ši būklė yra svarbiausia sąlyga, kuri sudaro arba nesudaro prielaidas suveikti išorinių priežasčių spaudimui.
Neteisinga būtų kalbėti, kad Lietuva neturi jokio stuburo. Priešingai – valstybės pozicija iki šiol daugeliu atvejų buvo principinga bei teisinga. Pažymėtina, kad būtent šioje srityje šalies žiniasklaida, apskritai paėmus, vaidina pozityvų vaidmenį. Išvados, kurias neseniai padarė patyrę Europos tarptautinių santykių tarybos, naujo analitinio instituto, ekspertai turi savo vertę ir svorį http://www.balsas.lt/naujiena/173748. Jose pažymima, kad principingiausią poziciją Rusijos atžvilgiu tarp visų ES valstybių užima Lietuva ir Lenkija. Jos studijoje, cituotoje stambiausių pasaulinių žiniasklaidos priemonių, vadinamos „naujais šaltojo karo kariais“.
Tačiau vis dėlto tos dešrelės, tarybinė degtinė ir tarybiniai čeburekai, bandelės „3 kapeikos“ neduoda ramybės... O jei kalbėti rimtai, pats laikas apsvarstyti klausimą, kiek Lietuva dar išlaikys pozicijas į šalį gausiai srūvant pilkiems „energetiniams“ pinigams, daliai politinio elito vis labiau užimant, švelniai tariant „pragmatinę“ poziciją ir, svarbiausia, augant valstybės gyventojų moraliniam pakrikimui.
Autorių, pasišovusių ginti autorines teises Grūto parke, iššūkis čia yra būdingas pavyzdys, liudijantis giluminius pokyčius visuomenėje. 1989 ar net 1998 m. toks demaršas būtų buvęs neįmanomas, nes apsiskelbti sovietinių balvonų autoriumi buvo tiesiog nepatogu žinant visuomenės nuomonę. Būdingas ir agentūros valdininkų požiūris, kuris jau tampa visos Lietuvos biurokratų darbo vizitine kortele: siaurai žvelgti į įstatymo raidę, numojant ranka į kontekstą, sveiką protą ir tokią „smulkmeną“ kaip šalies istorija. Ko stebėtis, kad tokiu būdu okupacijos įrankiai virsta valstybės ginamais „meno kūriniais“.
Kadrų kalvės Lietuvos teisėsaugai
Dar liūdnesnė yra istorija su Lietuvoje nelegaliai veikiančiomis aukštosiomis mokyklomis. Ar yra Lietuvoje bent vienas žmogus, bet vienas save gerbiantis politikas ar atsakomybės krislą išlaikęs tarnautojas, kuris paaiškintų, kas čia vyksta? Jau mažiausiai penkerius metus medijose reguliariai pasirodo publikacijos apie tokių aukštųjų mokyklų veiklą, o prieš keletą metų šią problemą buvo iškėlęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Tačiau dabar vėl ši piktybiškai plintanti liga atrandama tarsi iš naujo. Nejaugi bėgant metams ji bus atrandama vėl, ir vėl? Teigiama, kad tokios mokymo įstaigos skambiais vardais - Tarptautinis universitetas Maskvoje, Maskvos valstybinis industrinis, Maskvos valstybinis ekonomikos, statistikos ir informatikos universitetai bei Maskvos naujasis teisės institutas, kartu su Baltarusijos aukštosiomis mokyklomis – paruošė Lietuvai 500, o gal ir daugiau, specialistų, kurių didelė dalis darbuojasi policijoje, antstolių kontorose, prokuratūroje ir kitose teisėsaugos bei teisėtvarkos institucijose. Ir nors tokia padėtis įvardijama kaip kelianti grėsmę nacionaliniam saugumui, pareigūnai atrodo lyg suparalyžiuoti ir leidžia atitinkamoms užsienio struktūroms netrukdomai įgyvendinti savo planus.
Jau pats savaime faktas, kad pareigūnai, kuriems visuomenė yra patikėjusi rūpintis teisėtumu, tvarka, teisingumu, varsto nelegalių įstaigų duris, yra nesuprantamas ir nepaaiškinamas. Kitas dalykas - tokio išsilavinimo vertė ir jo metu įgytos kompetencijos kelia abejonių. Dar daugiau – nelegaliose mokyklose kviečiami dėstyti Lietuvos teisės specialistai, tuo būdu nuperkant ir tamsiomis gijomis susaistant Lietuvos teisinį elitą. Nelegaliose aukštosiose mokyklose yra dėstęs Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas ir prezidento Valdo Adamkaus sudarytos darbo grupės teismų veiklai tobulinti narys Vytautas Nekrošius, kuris talkon pasikvietė ir kitus teisininkus, pavyzdžiui, dabartinę Teisingumo ministerijos Teisėkūros ir viešosios teisės departamento direktorę Živilę Liekytę. Kaip tai dera su pastaruoju Seimo švietimo ir mokslo komiteto pareiškimu, kad Rusijos nelegalios aukštosios mokyklos kelia Lietuvai nacionalinę grėsmę? Tik atrodo, kad Seimo narių ir teisininkų jėgos gali pasirodyti nelygios.
Nėra abejonių, kad su laiku vaisius pradeda duoti ir bejėgiška Lietuvos informacinė politika – tiksliau, tokios politikos nebuvimas. Lietuva iš esmės lieka atkirsta nuo Vakarų informacinės erdvės. Kabelinių televizijų operatoriai tiesiog bruka vartotojui rusiškus ar rusiškai įgarsintus kanalus vakarietiškų kanalų sąskaita. Lietuvos nacionaliniams kanalams čia taip pat yra priekaištų. Tuo tarpu pateikti kokybišką ir objektyvią informaciją apie pasaulyje vykstančius procesus į nuožmią konkurencinę kovą įsivėlusios Lietuvos žiniasklaidos priemonės nemato galimybių.
„Tarybinės dešrelės“? – Kodėl gi ne?!
