„Tai knyga apie žmogaus, suvokusio savo kilmę, nenugalimumą“, - taip rašytoja Vidmantė Jasukaitytė vienu sakiniu pristatytų savo naujausią romaną „Senis, arba Laiškai Antikristui“, su kuriuo knygų mėgėjai galėjo susipažinti tik ką praūžusioje Vilniaus knygų mugėje.
Personažo gimimas
- Kiek nemigo naktų prireikė šiai knygai parašyti, klausia „Respublika“?
- Sumanymas buvo jau rašant „Golgotos vynuoges“. Tada pasirašiau pradžią, kad nepamirščiau. Ir kai ką iš pabaigos.
Vienu metu dirbu prie daugelio rankraščių. Kai pavargstu nuo vieno siužeto įtampos arba kai jaučiu, kad reikia dar ką nors suvokti, palieku, kol suvokimas atsiras savaime, ir einu tolyn. Taigi seniai žinojau, kas turi atsitikti su tuo Seniu, tačiau negalėjau rasti jo vietos realybėje, kad jo išgyvenimai romane būtų įtikinami.
Tačiau kartą per lotyniškai giedamas mišias „pamačiau“... Mano tėviškėje už trobos, daržo kampe tarp vešlių burokų, stovi Senis ir, išplėtęs akis, nuščiuvęs klausosi, kaip visa, kas aplinkui, gieda: ir daržinė, ir sena tvora, persipynusi visokiais kiečiais, ir klėtis po ąžuolu, ir pats ąžuolas, ir dangus... Gieda lotyniškai... Ir iš karto tapo aišku, kas tas Senis. Tada parašiau labai greitai, per kokias tris savaites.
- Ką jums reiškia šis kūrinys? Minėjote, kad to, ką išgyvenote jį rašydama, turbūt niekada nebepatirsite.
- Mano išgyvenimai - paslaptis. Kadangi pati ne kartą esu buvusi ribinėje situacijoje ir pajutusi pagalbą, kurios iš anksto niekas nebūtų nuspėjęs, jaučiau, kad ir aš turiu būti sąžininga ir ištikima Tam, kas man buvo toks ištikimas ir iki šiol nė sykio neapleido. Toks ištikimas savo kūriniui gali būti tik Kūrėjas. Aš irgi norėjau, būdama mažytė kūrėja, išreikšti Jam savo ištikimybę.
Kaip galėjau tą padaryti? Tik sukurdama Dievui ištikimo žmogaus paveikslą. Norėjau, kad į mūsų literatūrą įžengtų personažas, kuris esant visiškai bejėgystei, apleistumui ryžtųsi užstoti kelią pačiam Antikristui.
Norėjau, kad šis herojus būtų vyras, nes vyrams šiandien labiausiai trūksta dvasinės tvirtybės ir suvokimo, kas juos blaško iš tikrųjų. Ir tą padariau. Gerai ar blogai - jau ne aš turiu spręsti. Bet tai mano kryptingos, sąmoningos pastangos.
- O jūs ar turite tokią knygą, gyvenimo „vedlę“, kaip kad Senis buvo atradęs?
- Visada tokių knygų buvo ir yra. Jos keičiasi - pagal sąmonės brendimą. Viena iš nesikeičiančių knygų yra Senasis ir Naujasis Testamentai. Daug metų nesiskiriu su Hermio Trismegisto tekstų rinkiniu. Mane palaiko didelių žmonių biografijos. Omraamą Mikaeli Aivanovą pažįstu daugelį metų, bet dabar man labai svarbi L.Talmantienės išversta jo biografija. Juk Mokytojai savo mokinius atranda, kai šie yra pasiruošę mokytis.
Blogio maistas – kančia
- Kaip apibūdintumėte pagrindinio romano veikėjo Senio vienatvę?
- Manau, kad ji atspindi didelės dalies mūsų tautos senelių ir prosenių tvirtybę. Daug suvokti ir paprastai gyventi - tai dvasinės galios ir tautos moralės stabilumo garantas. Ir vertybės, kurios, atėjusios iš senų senovės ir susipynusios su krikščioniškomis, padėjo neprarasti kalbos, rašto, žmogiškumo, jautrumo, meilės grožiui ir darnai... Žmogaus vertė juk priklauso ne nuo to, kiek jis įgijo, o nuo to, kiek jis sugebėjo atsisakyti. Ir vardan ko...
- Katinas, šuo, kaimynas turi vardus. Kodėl Senis ir jo šeima lieka neįvardyti?
- Norėjau tuo pasakyti, kad didelė siela gali gyventi tame, kas iš pirmo žvilgsnio puikiai telpa į bendrinį žodį. Negaliu pamiršti, kaip jauna televizijos žurnalistė benamius pavadino valkatomis...
Žmonijai šių visuomenės atstumtųjų darbas didesnis ir nepalyginti svarbesnis negu dabartinių „žvaigždžių“ su implantais krūtyse. Jų net rujojančioms šarpėjų veislės kalėms skiriamos televizijos laidos, bet ne vargšui žmogui. Norėjau pasakyti, kad iš pažiūros nežymus likimas gali turėti neįkainojamą vertę. Kaip ir kiekvienas likimas.
- Ką norite šiuo kūriniu pasakyti?
- Norėčiau, kad Lietuvos žmonės perskaitytų šią knygą ir pažvelgtų į tai, kas vyksta pasaulyje ir Lietuvoje, Senio akimis. Daug ko nebereiktų net sakyti. Senis labai teisingai suprato, kad blogio jėgų maistas yra žmogaus kančia. Kai žmonės atsisakys „gaminti“ šį maistą, Antikristas nebeturės ką veikti, jo Gašarvos ar Drukkargai, ar Šadanakarai sunyks iš bado.
Jei norime suvokti, kas Lietuvoje atstovauja pragaro jėgoms, pažiūrėkime, kas verčia žmones labiausiai kentėti. Ir paanalizuokime save, kiekvieną savo dieną, - kiek suteikėme kam nors laimės, paguodos, o kiek kančios?.. Visi jam dirbame, visi... Su neįžvelgiamai mažomis išimtimis.
Apie gėrio ilgesį
- Kūrinyje ryškiausia Kristaus (gėrio) ir Antikristo (blogio) priešprieša. Kokiomis formomis ji pasireiškia šiandien?
- Jau minėjau... Šiandien mumyse klesti Antikristas, Šadanakaro maisto pramonė dirba visais lygiais, pradedant valdžia, baigiant šeima. Mes esame žiaurūs. Esame Antikristo vergai ir tokiais auginame savo vaikus.
Bet puotaujant Antikristui mūsų sielose bręsta ir auga Kristus. Kadangi siela - vis dėlto Dievo dalelė, ji, kuo labiau Antikristas siautėja, tuo labiau ima ilgėtis gėrio. Tereikia kartais tik kibirkšties. Norėčiau, kad mano ši knyga būtų nors mažytė tokia kibirkštėlė, kuri padidintų Gėrio ilgesį.
- „Jam labiausiai rūpėjo sustabdyti jau prasidėjusį virsmą į tamsą“ - konstatuoja pasakotojas Senio tikslą. Kas yra Senio atrama kovojant su Antikristu?
- Nepajudinamas tikėjimas Dievu ir ištikimybė Jam. Šis mano Senis tapo net ir mano pačios tvirtybės mokytoju, aš nuolatos galvoju apie jį, net jau parašiusi knygą. Gal kurdami čia mes kai ką sukuriame ir kokioje nors kitoje dimensijoje... Jei taip yra, tai demonizuotos kūrybos personažai sulaukė stipraus šviesos nešėjo ir tvarkdario. Mano Senis Dievo neišduos jokioje realybėje.
- Kūrinio pabaiga - sukrečianti. Koks „moralas“?
- Pabaiga pašiurpino ne vien jus. Įvyko kažkokia „chemija“. Kai apie tai skaitome laikraščiuose, tuojau pat pamirštame... O Senio paskutinių dienų aplinkybės sukrečia ir kitus, ir mane - verkiau, kaip seniai buvau verkusi. Jutau pabaigusi didingo likimo aprašymą.
O moralą, manau, išreiškia pats Senis viename iš savo laiškų: „... taigi tu būsi tas, kuris prišauks Dievo karalystę į žemę (...) Tu, gundydamas ir tyčiodamasis iš dieviškos žmogaus prigimties, padedi atlikti žūtbūtinį pasirinkimą (...) Nes mūsų sielos yra pasiruošusios priimti gėrį, tik tavo maišoma sąmonė su šaltu šėtoniškai gudriu ir grobuonišku protu mums bruka savo vertybes. Tačiau, kad ir kiek tai truktų, netruks amžinai. (...) Kad ir labiausiai instinktų draskomas kūnas būtų persisotinęs pojūčių, žmogus pamatys jų bevertiškumą, palyginti su dvasios teikiamomis vertybėmis. Mes rinksimės ne tave...“
Sutrumpinus tai būtų: žmogus, kuriame yra Dievo įdėta siela, Tamsos kunigaikščio nepasirinks.
Gintarė Šatkauskaitė
