Džiaugsmo pavidalai
- Spektaklis „No return“ gimė sujungus du austrų moderniosios prozos rašytojo Franzo Kafkos kūrinius. Prasiskverbti į F. Kafkos fantastikos, sapnų, vizijų pasaulį - nelengva. Kuo šis kūrėjas jus suintrigavo?
- F. Kafka yra vienas mano mėgstamiausių rašytojų. Dėl įvairių edukacinių štampų dabar jis matomas kaip niūrus autorius. Išgirdus jo pavardę, iškyla juodai pilkos asociacijos. Tačiau aš Kafkos kūryboje matau daug humoro ir džiaugsmo.
„No return“ sukurtas naudojantis dviem visiškai nesusijusiais rašytojo tekstais. Atspirtis buvo paskutinis nebaigto romano „Pražuvėlis (Amerika)“ skyrius. Kūrinyje pasakojama apie grupę žmonių, ieškančių darbo ir pakliūvančių į kažkokį didžiulį, truputėlį mistišką Oklohomos teatrą. Kelionė traukiniu į teatrą romane nutrūksta, nes jis nebuvo baigtas rašyti. Antrajame spektaklio veiksme, remdamasis F. Kafkos apsakymu „Brolžudys“ ir savo fantazija, pratęsiu tą kelionę.
Spektaklis išėjo toks rožinis. Ne juodai baltas, ne pilkai juodas, o rožinis Kafka. Tiek spalvine gama, tiek emociniu turiniu.
- Šią savaitę publikai pristatote ir kitą kartu su Helsinkio „Viirus“ teatro trupe 2007 m. sukurtą spektaklį „Kaligula“ (pagal Albert'o Camus). Dar ruošdamasis statyti šią pjesę minėjote, kad prasideda naujas jūsų etapas - ieškoti džiaugsmo tragedijoje. Kaip jūs suvokiate tą džiaugsmą?
- Aš tiktai bandau suvokti, kas tai yra. Jaučiu, kad labai svarbus ir labai gilus dalykas tai, ką vadiname džiaugsmu. Turiu omeny ne tai, kad šiaip linksma, nes kas nors parodė pliką užpakalio dalį. Ne, aš kalbu apie kitokius džiaugsmo pasireiškimus: per religiją, net mirtį.
A. Camus „Kaliguloje“ yra daug šviesos. Ji tragiška ir ginčytina. Kaligula yra neįmanomas žmogus ir dėl to savo neįmanomumo jis galų gale pasmerkiamas žūti. Manau, kad Camus rašė ne apie kokį tironą, beprotį, o apie neįgyvendintas žmogaus svajones. Apie totalią laisvę, apie laimės svajonę, apie tikėjimą, kad atsisakęs kompromisų žmogus galbūt gali pakilti į orą kaip paukštis.
- „Žmogus niekada nėra vienišas. Mus visur lydi ir slegia ateities ir praeities našta“, - sako Kaligula. O jums vienatvė kokia būsena?
- Natūrali, kaip rašo Camus. Aš ją pripažįstu, tačiau neturiu jokių santykių: nei pykstuosi, nei draugauju su ja. Paprasčiau kalbant, dar vis sutinku žmonių, kurie man neleidžia būti vienišam. Džiaugiuosi tuo. Būtų kvaila šitoje gyvenimo kelionėje atsisakyti malonių pakeleivių.
Nežinojimas įkrauna
- Koks ryšys tarp jūsų ir aktorių? Ar daug iš jų reikalaujate?
- Režisūra yra tokia profesija, kuri lyg ir suteikia galimybes išsilieti režisieriaus kompleksams. Kartais po griežtais reikalavimais galima užmaskuoti norą pažeminti žmogų, kaip nors įtvirtinti savo ego, parodyti savo viršenybę. Tačiau nemanau, kad tas su aktoriais statomas spektaklis yra toks be galo svarbus dalykas, kad vertėtų traumuoti žmones ir jaukti tarpusavio santykius.
Taip, reikalavimai turi būti. Tačiau geriausia, kai sugebi padaryti taip, kad aktorius pats juos sau iškelia. Tu tik išprovokuoji. Jeigu žmogus pats nenorės, pats neįsisąmonins, kam reikia nugalėti kliūtis, tai jau bus ne žmonių darbas teatre, o dresūra cirke, vargšų gyvulėlių, nesuprantančių, kam jie tą daro, treniravimas...
- Palyginkite suomių ir lietuvių aktorių temperamentus.
- Negalėčiau pasakyti, kad suomių aktoriai yra kokie nors šaltesni ar užsidarę. Greičiau net, sakyčiau, atvirkščiai. Jeigu suomius išprovokuoji, gali susidurti su taifūnu, su tokia visiškai nevaldoma gamtos energija.
Kalbant apie įgūdžius, šiauriečiai aktoriai prie vaidmens stengiasi priartėti ganėtinai drausmingu, logišku keliu, daug analizuoja. Lietuvių aktoriai savo kasdieniame darbe galbūt labiau spontaniškesni, kaip aš mėgstu sakyti, namą nuo stogo pradeda statyti. Ir ne visada iki pamatų pastato. Bet nesakau, kad tai yra blogai. Man yra įdomu kiekvienu atveju surasti darbo metodą, tai nesudaro kokio nekomfortiško jausmo.
Kaip tik kartais tas pojūtis, kad ne visai gerai žinai, kaip ir kokiu būdu pasieksi rezultatą, suteikia labai daug energijos.
Teatrinė veikla – ne amžiams
- Talentas - yra. Ir tie, kuriems reikia - žino, tačiau visuotinio pripažinimo kaip ir nesulaukiate. Ar sutiktumėte, kad pripažinimas yra tarsi loterija?
- Ne visai, nes juk jeigu jau perki tą loterijos bilietą, tai tikiesi išlošti. Man patiko, kaip jūs suformulavote - kam reikia, tas žino. O sakykite, ko daugiau man norėti? Man būtų labai nejauku, jeigu iš to, ką kuriu scenoje, darytųsi koks renginys masėms. Nes aš nenoriu daryti masėms, aš noriu daryti žmonėms. Masyvumas mane baugina, jis man yra giliai nesimpatiškas.
Man juokingas ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje vyraujantis populiarumo kultas. Kas pasakė, kad populiarumas yra vertybė? Argi yra skirtumas, kiek autografų išdalysi?
- „Menas - tai būdas sujaudinti kuo daugiau žmonių pateikiant jiems išskirtinį kasdienių kančių ir džiaugsmo vaizdą“, - sakė A.Camus. O kas jums yra menas?
- Aš dienoraščių kaip A. Camus nerašau, su savimi apie tuos dalykus nesikalbu. Darau tai, ką liepia intuicija, emocija, protas. Kas yra menas - išvis nežinau.
O teatrinė veikla man tiesiog tapo elementariu gyvenimo būdu. Nei daugiau, nei mažiau. Suprantu, kad tai - neamžina. Ir visiškai įsivaizduoju, kad kada nors šito dėl vienų ar kitų priežasčių nedarysiu.
- O ties kokiu projektu dirbate šiuo metu?
- Po naujų metų su „Grupe“ pristatome spektaklį „Viskas arba nieko“ pagal mano kurtą pjesę. Šį projektą jau pristatėme bandomajai publikai. Pasitikrinę su žiūrovais, turime naujų minčių ir jas norime realizuoti.
„Viskas arba nieko“ - tai mėginimas spektaklyje sukurti tokią hermetišką ir keistą erdvę, kuri konfliktuotų su ta realybe, iš kurios žmogus ateina žiūrėti spektaklio. Čia viskas pagrįsta principais: viskas arba nieko. Visiškas kompromisų, be kurių mes negalime apsieiti kultūringoje, efektyvioje ir produktyvioje visuomenėje, atsisakymas. „Kaip toks pasaulis gali gyvuoti?“ - pagrindinis spektaklyje keliamas klausimas.
Pasakyti „myliu“ – sudėtinga
- Kiek bemiegių naktų kainuoja pastatyti spektaklį?
- Menininkai yra romantizuojami. Manoma, kad tikras kūrėjas turi nemiegoti naktimis, būti amžinai sujaudintos, pusiau išprotėjusios būsenos. Kiekvienas renkasi, kaip jam dirbti. Bet aš sau nerekomenduoju nemiegoti naktimis, nes ką tu pavargęs kitą dieną galėsi pasakyti aktoriams? Ir apskritai, jeigu kurdamas emocionaliai išsunki, sudegini save, tai gal tiesiog nedaryk to? Ar galima tikėti žmogumi, kuris kuria užsikankinęs? Aš nežinau, ką reiškia tos nuvalkiotos, absurdiškos klišės „Reikia tarnauti menui“. Kokiam menui? Gyvenimui reikia tarnauti.
- Ar tikite Kalėdų stebuklais?
- Visiškai be jokio maivymosi galiu pasakyti - tikiu. Kalėdos - šventė, kai turime progą sustoti, pažiūrėti vienas į kitą, pabūti kartu. Jeigu pavyksta atleisti, pasidžiaugti tuo laiku, kurį praleidžiame kartu, pasėdėti, padainuoti, tiesiog pasišnekėti, kam gal visus metus trūko laiko, manau, tai ir yra stebuklas.
Juk Kalėdų dovanos yra tik forma, patenkinanti prigimtinį poreikį ką nors duoti. Gaila, kad tai tampa vien tik kažkokiu įpakuotų daiktelių dalijimu. Kadangi prekybos tinklui nevadovauju, tai ir sakau, kad gaila. (Juokiasi.) Kalėdos perdaug tapatinamos su paviršutiniškais ritualais, bet jei nebemokame atiduoti savęs vienas kitam, na, tada atiduokime tai, ką nusipirkome prekybos centre. Gal tai irgi kam nors pasirodys stebuklas...
Gintarė Šatkauskaitė
