2013-ieji Lietuvoje paskelbti Tarmių metais. Pabandykime pasiaiškinti, ar visada susikalbėtume skirtingomis tarmėmis: kaip tas pats daiktas vadinamas skirtingose Lietuvos vietose? Galbūt skirtingai vadinami daiktai išties yra skirtingi? Ar tas pats žodis aukštaičiui ir žemaičiui gali reikšti visiškai skirtingus dalykus? Aišku tik viena: tarmiškai ištartas žodis yra šiltesnis ir jaukesnis nei pasakytas taisyklinga bendrine kalba. Plati sūduvio stuba, dabar eksponuojama Lietuvos buities muziejuje Rumšiškėse, net netelpa į kadrą. Christiano Konpan nuotr.
Plati sūduvio stuba, dabar eksponuojama Lietuvos buities muziejuje Rumšiškėse, net netelpa į kadrą. Christiano Konpan nuotr.
Dounininkai, pontininkai ir kiti
Lietuvių kalbos tarmės skirstomos į du didelius būrius: žemaičių ir aukštaičių. Žemaičių esama trijų rūšių. Vakarų žemaičiai (apie Klaipėdą, Priekulę) duoną vadina dona , todėl pagal tradicinį lietuvių tarmių skirstymą vadinami donininkais. Šiaurės žemaičiai (apie Kretingą, Telšius, Rietavą, Skuodą, Mažeikius) sako douna, užtat jie vadinasi dounininkais. Pietų žemaičiai (raseiniškiai ir varniškiai) sako dūna, tad kalbininkai juos vadina dūnininkais.
Aukštaičiais tarmių tyrinėtojai vadina visus likusius Lietuvos gyventojus, tad jų gyvenamas plotas – labai didelis. Štai sūduviai – kapsai ir zanavykai – priskiriami vakarų aukštaičiams. Išskirtinis jų tarmės bruožas – ypatingai ilgi kai kurie balsiai. Gimė mergaitė zanavykiškai skambės gimė mergučė su labai ilgomis „ė“.
Vidurio aukštaičiai, gyvenantys aplink Kauną ir Kėdainius, sako ne ledas, o ladas, ne žolė, o žołė su labai kieta „l“.
Rytų aukštaičiai pagal žodžio „pantis“ tarimą skirstomi į pantininkus (Pakruojo, Radviliškio kraštų gyventojai), pontininkus (aplink Panevėžį) ir puntininkus (Biržai, Pasvalys). Iš pastarųjų dar išskiriami rotininkai (anykštėnai ir kupiškėnai), sakantys ne ratas , o rotas , ir dadininkai (kupiškėnai), kurie sako dada (suprask dėdė ) bei madus (suprask medus ).
Lengviausia iš visų aukštaičių atskirti dzūkus. Net jų vardas kilo nuo jų ypatybės „dzūkuoti“, t. y. itin dažnų „c“ ir „dz“ garsų. Dzūkai sako cia vietoje čia , sveciai vietoje svečiai , dzvi vietoje dvi , Dzievas vietoje Dievas .
Kaip pavadinsi, nepagadinsi
Skirtinguose Lietuvos kraštuose skirtingai tariami ne tik atskiri balsiai ir priebalsiai. Kai kurie daiktai ir reiškiniai turi visiškai kitokius pavadinimus.
Pavyzdžiui, gyvenamasis namas Žemaitijoje tradiciškai vadinamas troba , Vakarų Aukštaitijoje – gryčia arba grinčia , Rytų Aukštaitijoje ir Dzūkijoje – pirkia , o Sūduvoje – stuba . Namo stogą kai kurie rytų aukštaičiai vadina dangčiu arba doku, o kiemą – atšlaimu. O štai pirtį didelė dalis žemaičių vadina perene.
Lietuvoje labai įvairiai buvo vadinamas kaimas. Mažojoje Lietuvoje kaimas vadintas kiemu. Kaimas žemaitiškai – soda. Didelė dalis dzūkų kaimą vadino sodžiumi. Aukštaitijoje kaimas – ulyčia, tačiau aplink Ignaliną kaimas gali būti vadinamas ir sala.
Įdomu, kad skiriasi ne tik žodžiai. Sūduvių stuba išties mažai panaši į dzūkišką pirkelę: sūduviškoji stuba – didelė, dažnai su čerpiniu stogu, o dzūkiškoji pirkia – mažutė, kukli. Žemaitiškos trobos dengtos didžiuliais stogais, kurie nutįsta kone iki pat žemės, o aukštaitiškos gryčios – atvirais, gausiai išpuoštais fasadais. Ne mažiau skirtingi ir kaimai. Žemaitiškos sodos ir sūduviški kaimai – tai vienas nuo kito per gerą atstumą nutolę dideli, vešliais medžiais apaugę vienkiemiai, o aukštaitiškos ulyčios – viena prie pat kitos palei gatvę išrikiuotos visiškai kitokios struktūros sodybos.
Priešingos reikšmės
Nors aukštaičiai ir žemaičiai gyvena ne taip jau toli vieni nuo kitų, tačiau yra ne vienas žodis, kuris vieniems ir kitiems reiškia atvirkštinį dalyką. Pavyzdžiui, žodis brėkšta žemaičiams reiškia „temsta“, o aukštaičiams – „aušta“. Aukštaitijoje ėda tik gyvuliai, o Žemaitijoje žmonės prie stalo kviečiami ne valgyti, o ėsti. Tiesa, šiandieniniai žemaičiai taip nebesako, nes susigėdo kitų lietuvių išjuokiami. Nors iš tiesų žodis „ėsti“ nereiškia „bjauriai valgyti“, rusai po šiai dienai valgymui nusakyti vartoja žodį „есть “, panašus ir anglų „eat“.
Aukštaičius gąsdina žemaičių pasakymas „vaks kriuok“ (vaikas verkia), mat aukštaičiams kriokti gali tik koks krioklys ar baisus gyvulys. O žemaičių kalboje kriuoktė reiškia „lieti graudžias ašaras“. Tad žemaitiškas „vaks kriuok“ nereiškia, kad vaikas kažkaip baisiai bliauna – jis verkia taip mielai ir meiliai, kaip tai moka daryti visi pasaulio kūdikiai.
Įdomus yra žemaičių žodis „vaikis“. Tai visai ne vaikas, o bernas, jaunuolis, vaikinas. Kita vertus, žodis vaikas (žemaitiškai – vaks ) taikomas tik kalbant apie berniukus. Į klausimą „Kiek turi vaikų?“ žemaitis atsakys: „Tris vakus ėr dvė mergelės.“ Mat mergelės žemaičiams – ne vaikai. Mergelės yra mergelės. Nors išties taip kalba jau tik senoliai. Šiandien Žemaitijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, vaikais vadinami ir mergelės, ir vaikiukai.
Tačiau jei paprašysi atnešti katilą, Žemaitijoje ir šiandien tau gali atnešti visai nedidelės talpos indelį. Tik aukštaičiams „katilas“ reiškia didelę talpą, nes mažus katiliukus jie vadina „puodu“.
Žemaičiai po šiai dienai maistą ne ruošia, o taiso. O vilniečiai pietus arba vakarienę gamina .
Savitas kalbos charakteris
Bendraujant su įvairių Lietuvos regionų žmonėmis, nesunku pastebėti, kad kiekviename krašte ne tik skirtingai kalbama, bet ir bendravimo normos arba etiketas gerokai skiriasi. Ne be reikalo sakoma: „Pabandyk prie laužo kalbėti, tarkime, rusiškai, pamatysi, kad ir ugnis kitaip dega!“
Štai Žemaitijoje „Lab dėina!“ bus pasakyta žemu sodriu balsu ir be jokių papildomų malonybių. Žemaičiui atrodo, kad pernelyg malonus pasisveikinimas yra veidmainiavimas. Nerašytos žemaičių bendravimo taisyklės nurodo, kad pernelyg saldžiai besisveikinantis žmogus yra tiesiog nepatikimas.
Kitaip bus Dzūkijoje. Dzūkai mano, kad sveikinantis pridera nutaisyti itin malonų toną. To dar negana, „laba diena“ Dzūkijoje bus palydėta visokiausiais meiliais žodeliais: „uogiala“, „dukriala“, „martiala“. Pagal dzūkų etiketą pasisveikinus mandagu pasiteirauti, kaip tam žmogui sekasi, kur jis vyksta ar iš kur parvyksta.
Sūduviui, kaip ir žemaičiui, ilgos kalbos atrodo laiko gaišimas. Jeigu žmogus daug kalba, vadinasi, neturi darbo. O jei jau žmogus neturi darbo, vadinasi, jis ir nenori dirbti. O jei nenori dirbti, tai nieko neturi. O jei nieko neturi, vadinasi, pats kaltas.
Ne, ne, nepagalvokite, kad žemaičiai ar sūduviai nemėgsta dzūkų. Visi žino, kad dzūkai labai mėgsta bendrauti, daug kalba. Visokių yra, visokių reikia. Tačiau saviems žemaičiai ir sūduviai taiko kitus reikalavimus.
Na, o kaip su aukštaičiais? Aukštaitiškas „Labų dienų!“ irgi skamba santūriai. Suprask, kad visi geri palinkėjimai turi būti pasakyti trumpai ir aiškiai.
Tarmiški intymumai
Kad ir labai skirtingos, visos lietuvių kalbos tarmės turi bendrų bruožų. Tyrimai rodo, kad daugeliui šiandieninių žmonių, gyvenančių tiek mieste, tiek kaime, klausytis tarmiškai kalbančio žmogaus yra malonu. Kalbėjimas tarmiškai asocijuojasi su nuoširdumu, neoficialumu, artimais santykiais, šiluma. Galbūt tokios asociacijos iškyla dėl to, kad tarmės šiandien dažniausiai vartojamos neoficialioje erdvėje.
Kita vertus, tik tarmėse išliko tam tikros gramatinės formos, tarp kalbančiųjų sukuriančios šilumos ir jaukumo aplinką. Tokia yra dviskaita. Bendrinėje kalboje yra tik šie asmenys: aš, tu, jis, ji, mes, jūs, jie, jos. O štai tarmėse dar yra „mudu“, žemaitiškai sakoma „vedo“. Taigi, tarmiškai apie du žmones galima kalbėti daug intymiau. Tai puikiai atskleidžia gražiausia lietuvių meilės daina: „Eisva mudu abudu į žalią girelę abudu“. Atsisakius dviskaitos, ši daina būtų nebe meilės, o nebent medkirčių daina.
Audra Daraškevičienė
