Šiandien minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną Balsas.lt prisimena garsiausią XX amžiaus žurnalisto žmogžudystės bylą.
1995 metų kovo 1 dienos vakarą prie savo namų Maskvoje buvo nušautas Rusijos televizijos kompanijos ORT vadovas, populiariausias televizijos laidų vedėjas Vladislavas Listjevas. Jam tuomet buvo 39-eri.
Už šį garsų nužudymą iki šių dienų atsakomybę yra prisiėmę bemaž 15 vyriškių, pagarsėjusių keisčiausiomis biografijomis, tačiau praėjus 15 metų po V. Listjevo mirties, Lietuvos teisėsaugininkų užkulisiuose vis garsiau užsimenama, kad Rusijos televizijos garsenybė galėjo žūti nuo Kauno nusikaltėlių rankos, skelbiama nemažo skaitytojų dėmesio sulaukusioje žurnalisto Dailiaus Dargio knygoje „Kruvinasis mafijos maršrutas” (2011 m.).
Tyrimą kontroliavo pats prezidentas
Jau tą patį vakarą V. Listjevo žmogžudystei tirti buvo sudaryta speciali brigada. Jai vadovavo tuometis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas. Jo nurodymu masiškai buvo areštuojami žmonės – daugiausia taikytasi į organizuotas nusikaltėlių grupuotes. Dauguma jų skubiai išvyko iš Maskvos. Buvo sulaikyta nemažai asmenų, įtariamų dalyvavimu sunaikinant Rusijos televizijos žvaigždę. Kalbėta, kad dauguma sulaikytų maskviečių, prispausti operatyvininkų ir tardytojų, prisipažino esą kalti. Bet vėliau, pritrūkus įrodymų, kaltinimai jiems buvo panaikinti.
Manoma, kad rusų televizijos žiūrovų numylėtinis, kuris kai kada buvo vadinamas Rusijos Larry Kingu, trukdė šalies oligarchų patikėtiniams, nes mėgino nutraukti korupciją televizijos reklamų rinkoje.
Į Maskvos teisėsaugos akiratį pateko ir neseniai Jungtinėje Karalystėje paslaptingomis aplinkybėmis miręs milijonierius Borisas Berezovskis. Londone daugelį metų gyvenęs politinis emigrantas ir buvo didžiausias sovietinės televizijos Pirmojo kanalo reformatorius. Jo pastangomis Rusijos žiūrovų mėgstamas kanalas 1994-ųjų pabaigoje virto televizijos kompanija ORT. Netrukus paskelbiamas reklamos moratoriumas.
Tada B. Berezovskio nusamdyti žmonės stengėsi bet kokia kaina nutraukti visus ryšius tarp Ostankino studijų ir kriminalinių veikėjų, parduodančių reklamos laiką.
„Tais laikais sekundė reklamos, transliuojama per šį televizijos kanalą, kainavo milijoną JAV dolerių. Tad rusams buvo nusispjauti, ką „ploti“ ant žemės, o ką palikti ir toliau sukti pradėtus reikalus“, – kalbėjo V. Listjevo mirties aplinkybėmis itin domėjęsis buvęs aukštas Lietuvos teisėsaugos struktūrų pareigūnas.
Reklamos užsakovai neretai mokėdavo keliolika kartų daugiau, negu televizijos tinklas iš jų sulaukdavo. Didžiulės pinigų sumos nukeliaudavo vokeliuose ir pasilikdavo prodiuserių, vadybininkų, tarpininkų ir šešėlinio pasaulio veikėjų kišenėse. Dėl to kanalas prarasdavo šimtus milijonų. Naujojo televizijos kanalo savininko B. Berezovskio tikslas buvo skubiai įsteigti pardavimo skyrių ir taip atsisakyti ORT verslui nereikalingų juodųjų tarpininkų.
Žurnalisto budeliai – iš mafijos gretų?
Iš pradžių sklandė versija, kad V. Listjevo nužudymas ir pasikėsinimas į B. Berezovskį 1994 metais birželio 7-ąją Maskvoje buvo panašūs kaip du vandens lašai.
Tai, kad abu minėtus nusikaltimus įvykdė tuo metu Rusijos sostinėje karaliavusios Kurganų nusikalstamos brigados smogikai, 2005-ųjų kovą minint dešimtąsias televizijos vedėjo mirties metines, pirmasis viešai užsiminė buvęs Federalinės saugumo tarnybos darbuotojas Aleksandras Litvinenka (2006 metų lapkričio 24-osios naktį mirė nuo organizmo apnuodijimo radioaktyviuoju poloniu 210 vienoje Londono ligoninių).
Savo knygoje A. Litvinenka rašė apie du Kurganų gaujos narius, kurių vienas galėjo atvesti pas V. Listjevo žudikus, tačiau vėliau paslaptingai mirė. Vienas iš dviejų legendiniame Maskvos kalėjime „Matroskaja Tišina“ kalėjusių mafijos veikėjų neva buvo pasirengęs atvirai papasakoti apie pastarojo meto rezonansines užsakytas žmogžudystes, taip pat ir apie V. Listjevo sušaudymą.
Apie tokį norą jis pareiškęs savo advokatui, bet pokalbis vyko kambaryje, kuriame buvo įrengta pokalbių klausymosi aparatūra. Vienas operatyvininkų pasakęs A. Litvinenkai apie šį daug žinantį Kurganų atstovą.
Buvęs saugumo darbuotojas teigė apie tą žmogų pranešęs ne tik savo vadovybei, bet ir tuomečiam prezidento apsaugos tarnybos viršininkui Aleksandrui Koržakovui. Pastarasis rodė ypatingą susidomėjimą V. Listjevo žūties tyrimu.
Tačiau tąsyk aukšti pareigūnai A. Litvinenkai pareiškė, kad jo surinktos žinios nėra svarbios. Po dviejų savaičių atsiverti ketinęs Kurganų aplinkos gangsteris buvo amžiams nutildytas. Beje, nors apie V. Listjevo žudikus teigė žinąs tik tas vienas gaujos narys, nužudytas savo kameroje buvo ir antrasis Rusijoje išgarsėjusio nusikalstamo susivienijimo narys.
Šios versijos iki šiol nei oficialiai patvirtintos, nei paneigtos.
Nužudė atvykėliai iš Kauno?
„Vieno žmogaus duotais parodymais, V. Listjevą nušovė lietuviai. Apie šia istoriją buvo gana smulkiai papasakota, nurodyta net žudikams sumokėto užmokesčio suma. Kažkodėl Rusijos teisėsaugos ši aplinkybė nesudomino. Jie pareiškė, kad Maskvoje yra 15 asmenų, kurie prisipažino nužudę V. Listjevą. Prieš kiek laiko pasigirdo kalbos, kad dar vienas šioje šalyje iki gyvos galvos nuteistas asmuo prisipažino nušovę V. Listjevą. Jis neva įvardijęs tą, kuris suorganizavo, užsakė žmogžudystę. Buvo paminėtas vienas politikas“, – kalbėjo buvęs Lietuvos policijos vadovas Vytautas Grigaravičius.
Kai kurie dabartiniai aukšti šalies kriminalinės policijos pareigūnai užsimena, kad panašių kalbų būta, ir ne kartą. Mano šaltiniai iš kriminalinio pasaulio pareiškė, kad tokiuose pokalbiuose kaip galimi V. Listjevo žudikai buvo įvardijami anksčiau su Kauno kriminaliniais susivienijimais glaudžiai susiję Ramūnas Kuzminas-Ramaškė ir Arikas Pastuškovas-Storas.
Nepakluso H. Daktarui
1992 metais abu kauniečiai buvo skirtingose barikadų pusėse. Tuometis Jaunųjų verslininkų sąjungos prezidentas Gintaras Skobas drąsa pasižymėjusį R. Kuzminą matė kaip žmogų, galintį sutramdyti Kaune siautėjančius reketininkus. Būtent R. Kuzminui buvo patikėta užduotis – iš jaunų ir į teisėsaugininkų akiratį nepatekusių sportininkų sudaryti nusikalstamą susivienijimą, kuris turėjo pasipriešinti Kauno senių šeimoms ir jiems lojalumą rodančiai kriminalinei policijai.
Pasakojama, kad aštraus charakterio R. Kuzminas kaip viesulas įsiverždavo į banditų sueigas ir keliasdešimties asmenų akivaizdoje nesibaimindavo aštriai susikirsti net su Henriku Daktaru. Netrukus Ramaškės vadovaujamų sportininkų gaują sėkmingai suskaldė vienas autoritetingiausių senosios Kauno mafijos veikėjų A. Pastuškovas.
Netrukus nuo Ramaškinių atskilę ir prie Daktarų prisišlieję buvę bendrai taikėsi ir į R. Kuzminą. Pirmąsyk Ramaškė buvo apšaudytas, kai su draugais kalbėjo gatvėje. Prie jų privažiavo mikroautobusas tamsintais stiklais, iš kurio išlipę keli kaukėti banditai ėmė šaudyti, tačiau R. Kuzminui užpuolikų kulkų pavyko išvengti.
Po kurio laiko A. Pastuškovas tapo savotišku tarpininku tarp R. Kuzmino ir H. Daktaro. Senosios kartos gangsteriai ilgai suko galvas, kaip prispausti jaunąjį išsišokėlį Ramaškę.
Vieną 1993 metų gruodžio vakarą A. Pastuškovas melagingai įspėjo R. Kuzminą, kad jį ir jo vyrus ketinama „užversti“. Jis pasiūlė Ramaškiniams apsiginkluoti ir laikinai pasislėpti konspiraciniame bute Šilainių rajone, Kaune. Tais pačiais metais gruodžio 6 dieną į minėtą butą įsiveržė Daktarų pasiųsti savi kriminalinės policijos pareigūnai, kurie sulaikė R. Kuzminą ir du jo bičiulius.
Visi trys vyrai buvo ginkluoti: pas juos rasti du pistoletai TT ir vienas itališkas „Bernardelli“. Vienas šios trijulės narių buvo net su neperšaunamąja liemene. Šiame bute kriminalistai visus sulaikė ir tą patį vakarą išmėtė po skirtingas areštines. Pareigūnai tikėjosi Ramaškei pripaišyti ne vieną užsakytą žmogžudystę, tačiau nesurinko reikiamų įrodymų. Galiausiai R. Kuzminas buvo nuteistas švelnia bausme už neteisėto šaunamojo ginklo laikymą ir 1994-ųjų lapkritį grįžo namo.
„Sėdėdamas „zonoje“ jis įsivėlė į konfliktą su vienu kaliniu, kuris mėgino apiplėšti jo butą. Kaip žinoma, po šešerių metų šis konfliktas jam kainavo gyvybę“, – kalbėjo senas mafijos veikėjų intrigas neblogai žinantis J. Bielskis.
Tais metais Pravieniškėse sėdėjęs ir didelį autoritetą tarp nuteistųjų turėjęs Ramaškė greitai surado tame pačiame lageryje kalėjusius ir jo butą 1994 metų vasarį nesėkmingai mėginusius apšvarinti asmenis. Kalbėta, kad vieno plėšime dalyvavusių vyrų R. Kuzminas ilgai kamantinėjo išduoti tikrąjį apiplėšimo užsakovą. Kadangi minėtas asmuo neprakalbo, netrukus jis buvo pažemintas iki žemiausios nuteistųjų kastos atstovo – paverstas „gaidžiu“.
Po šūvių Maskvoje pastebimai suklestėjo
Tarp senųjų Kauno mafijos veikėjų kalbama, kad vienas pirmųjų Ramaškę laisvėje pasitiko prieš tai pats jo įkalinimu pasirūpinęs A. Pastuškovas.
Kaip 2005 metų sausį rašė „Lietuvos rytas“, neva būtent tada Storas R. Kuzminui galėjęs pasiūlyti nušauti vieną Maskvos verslininką. Už šį kruviną darbą buvo pažadėta 100 tūkstančių JAV dolerių.
Apsispręsti R. Kuzminui buvo duotos kelios dienos. Tuo metu visa Ramaškinių gauja buvo išsklaidyta – G. Skobas tapo rimtu verslininku ir kovodamas su banditais naudojosi ne tų pačių nusikaltėlių, bet jau Valstybės apsaugos departamento sargybinių paslaugomis. Kiti buvę nariai atsiribojo nuo audringo gyvenimo ir įsikūrė Šilutėje arba šalia Klaipėdos. Neatmetama, kad susigundęs nemažais pinigais R. Kuzminas galėjo pasiryžti šiam kruvinam žygiui Maskvoje.
Techniškai sumėtė pėdas
Žurnalisto publikacijoje teigiama, kad 1995 metais vasario pabaigoje kauniečiai galėjo išvykti į Maskvą. Siekiant konspiracijos, iš pradžių buvo nupirkti bilietai iki Minsko, o iš čia jie išvyko į Rusiją.
Maskvoje kauniečius galėjo pasitikti vienos garsiausių šio miesto kriminalinių gaujų žmonės. Atvykėliai buvo apgyvendinti specialiai išnuomotame bute. Jiems buvo įteikti ginklai ir užsakytos aukos – televizijos garsenybės V. Listjevo nuotrauka. Nusikaltimo schemą – kada, kur nušauti V. Listjevą, kaip ir kur atsitraukti atlikus šį reikalą, smulkiai sudėliojo maskviečiai.
1995 m. kovo 1-osios vakarą privažiavęs prie daugiabučio, kuriame gyveno, V. Listjevas užrakino savo automobilį „Mazda“ ir greitu žingsniu nubėgo į laiptinę. Antrame aukšte jį pasitiko vienas samdomų žudikų ir paleido šūvius. Žurnalistas bandė apsiginti į priekį ištiesęs ranką, tačiau kulka jam pataikė į krūtinę.
Vėliau į V. Listjevą buvo paleistas kontrolinis šūvis. Jį iššovė iš laiptinės apačioje aukos tykojęs kitas žudikas. Manoma, kad buvo šaudyta iš dviejų pistoletų su duslintuvais. Nušovę V. Listjevą, samdomi žudikai skubiai pasišalino. Jų nesudomino televizijos garsenybės kišenėje gulėjusi įspūdinga sumos – 1,5 tūkstančio JAV dolerių ir beveik milijonas rublių.
Po V. Listjevo žmogžudystės Rusija patyrė didžiulį šoką. Kitą rytą visi šalies televizijos kanalai išjungė eterį net 24 valandoms. Ko gero, tai vienintelis toks atvejis gedulą išgyvenusios didžiulės šalies istorijoje.
Kalbėta, kad panašiu metu R. Kuzminas ir A. Pastuškovas Kaune smarkiai praturtėjo. Neva paslaptingai gavę didžiules pinigų sumas. Bet tuo metu gautus pinigus Ramaškė investavęs į šešėlinį verslą, o už gautą pelną su vienu garsiu kauniečiu verslininku ir politiku įkūręs prekybos sistemą plėtojusią įmonę.
Tikrieji Ramaškės mirties užsakovai nepaviešinti
Jei tikėsime V. Listjevo žūties istorijoje minima kaunietiška versija, Ramaškė ir pats tapo užsakytos žmogžudystės auka. 2000 metų birželį netoli jo namų Kauno centre, legendinio restorano kieme esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, išdygo du tamsiais drabužiais vilkintys jauni vyrai. Vienas jų iš karto nusitaikė į R. Kuzminą. Ramaškei į galvą pataikė keli šūviai, jis mirė vietoje.
Ramaškės mirties užsakovais ne vienus metus buvo įtariami J. Bielskis ir A. Pastuškovas, tačiau teismas galutinio žodžio dėl šios bylos vis dar netarė.
Teisėsaugos surinktais duomenimis, šią egzekuciją įvykdė buvusio J. Bielskio asmeninio samdomo žudiko S. Skėrio jaunimo padalinys.
Pats J. Bielskis paprašytas prisiminti Ramaškės mirtį, 2010 metų spalį Vilniaus apygardos teisme kalbėjo: „Apie šį nužudymą sužinojau atsitiktinai. Toje aikštelėje, kur buvo įvykdytas nusikaltimas, dirbo mano pažįstamas sargas. Pamenu, atvažiuoju, o jis sako: „Kažką nušovė.“ Matau, daug policijos sulėkę. Bet kas tiksliai tai padarė, neturiu supratimo. Tegul dabar jie aiškinasi patys.“
Žurnalistika - nesunaikinama profesija
„Manau, kad šią žmogžudystę Maskvoje galėjo įvykdyti lietuviai. Yra duomenų, kad anuomet lietuviai vykdavo žudyti į Kaliningradą. Viena asmenų grupė nuolat vykdė gaunamus užsakymus, o patys kaliningradiečiai atvažiuodavo į mūsų šalį nušauti jiems neparankius asmenis.
Tarp mūsiškių ir rusų pasikeitimas vykdavo reguliariai, – kalbėjo buvęs komisaras V. Grigaravičius, konsultacinės bendrovės „AS Double Invest“ direktorius. – Mano nuomone, gerai, kad Lietuva nėra patraukli šalis atvykėliams. Kol kas į mūsų šalį neplūsta nusikaltėliai iš šalių kaimynių ar tolimesnių valstybių. Paprasčiausiai jiems nėra čia ką veikti: netinka ekonominės sąlygos, erdvė ir kitos ne visai palankios priežastys. Sakyčiau, tai tam tikras Lietuvos privalumas”.
Rašant apie Lietuvos kriminalinį pasaulį, kuris neretai glaudžiai susijęs su valdžia, teisėsauga ir verslu, norisi sužinoti kuo daugiau tikslesnės, aštresnės, o svarbiausia – patikimesnės, ne gandonešių lygio ar iš lubų trauktos informacijos.
Todėl vieno garsaus ir mano publikacijose dažnai minimo Kauno herojaus advokato iš Vilniaus paklausiau, ar jam nešauna į galvą mintis parašyti autobiografiją, kurioje būtų išdėstyti visi jo garsaus kliento gyvenimo faktai, versijos, apie kurias visuomenės nė nenutuokia.
Prieš atsakydamas į klausimą, jis ilgai tylėjo. Galiausiai ištarė: „Ar aš atrodau kvailas? Tikrai nenoriu, kad po to mane kas nors nušautų.“ Bet, kaip sako vienas išmintingas ilgametis Kauno gangsteris, profesijos, žmogaus pasirinkimo niekada niekas nesunaikins. Tokiu atveju sunaikinamas tik žmogus. Bet jei pašalinsite vieną kliūtį, netrukus jos vietoje pasirodys kita, o prieš tai pradėtas darbas bus tęsiamas toliau.
Dailius Dargis
