Kiekviena maža mergaitė svajoja tapti princese, o užvertus pasakų knygą, šios svajonės niekur nedingsta ir kartais tampa labai realiomis vizijomis: krūvos prabangių drabužių, šimtai alpstančių gerbėjų, akinančios fotografų blykstės. Visa tai – išsvajoto modelio darbo dalis, o kur dar pasakiškas atlyginimas, nesibaigiančios kelionės po pasaulį ir žinojimas, kad esi pati gražiausia...
Nors iš žurnalų puslapių ir reklaminių plakatų kaip gyvas neabejotinos sėkmės įrodymas žvelgia populiarumo sulaukusių modelių veidai, šis verslas turi ir tamsiąją pusę.
Paauglių medžioklės ypatumai
Neseniai vykusiame filmų festivalyje „Nepatogus kinas“ buvo parodytas praėjusias metais sukurtas dokumentinis filmas „Modelis“.
Davido Redmono ir Ashley Sabin filmas pasakoja vos 13 metų sulaukusios Nadios istoriją. Rusijos Sibiro miestelyje gyvenanti šviesiaplaukė paauglė ateina į modelių atranką ir ją laimi. Naujų veidų specifinei Japonijos rinkai ieškanti agentė Ashley žada Nadiai sėkmingą karjerą Tokijuje, o paauglės šeima tai vertina kaip galimybę mergaitei ištrūkti iš skurdo. Netrukus Nadia iš gūdaus Sibiro kaimo atsiduria Tokijo dangoraižių labirintuose. Tačiau karjeros pradžia nesiklosto taip, kaip svajota.
Filme vaizdžiai pasakojama, ką patiria ir kokias problemas sprendžia pirmą kartą iš gimtojo miestelio išvykusi paauglė, kaip svetimoje kultūroje jaučiasi žmogus, negalintis nė sakinio suregzti anglų kalba. Išsvajotas darbas nenukrenta iš dangaus, Tokijuje mergina nuolat dalyvauja atrankose, bet pinigų už fotosesijas nesulaukia, maža to, Nadia klimpsta į vis didėjančią skolą ją išsiuntusiai modelių agentūrai.
Lemtingasis vienas centimetras
Mergina apgyvendinama mažame butelyje su kita mergaite iš Rusijos – milžiniškame mieste jos abi jaučiasi svetimos. Modeliais tapti svajojančių paauglių kontraktuose ne tik parašyta, kokiais atvejais auga jų įsiskolinimas agentūroms, bet ir yra griežtas nurodymas, kad juosmens apimčiai padidėjus bent vienu centimetru mergina siunčiama namo ir sutartis su ja nutraukiama.
Nadios kambario draugė sugalvoja labai paprasta būda sugrįžti namo – mergina ima maitintis kaloringu maistu ir greitai „lemtingojo vieno centimetro“ kontrakto sąlyga įgyvendinama – ji išsiunčiama namo, o likusi viena Nadia toliau tikisi, kad reikalai pagerės. Deja, tai neįvyksta: mergina taip pat priversta krautis lagaminus ir grįžti į Rusiją.
Gyvenimo pamokos lavoninėje
Filmo kūrėjai sumaniai pavaizdavo ir dar vieną siužeto liniją: atokiuose Rusijos regionuose medelių ieškanti Ashley. Pati buvusi modeliu ir mačiusi visą šio verslo virtuvę, jauna moteris sumaniai vilioja jaunas mergaites į pinkles. Ir nors gyvenimo nepritekliais Ashley skųstis negali, nes toks „prekių“ paieškos verslas yra tikrai sėkmingas, trisdešimtmetę moterį persekioja praeities šmėklos, sveikatos problemos ir nuolatinis nepasitenkinimas savo gyvenimu.
Epizodiškai filme pasirodo Ashley bosas, kuris, kaip ir dera aukštesnio lygio „verslininkui“ turi savo gyvenimo filosofiją ir net būdus, kaip auklėti jaunas merginas. Tam, kad jaunoms manekenėms praeitų noras griebtis narkotikų ar alinančių dietų, šis rūpestingas dėdė vos atvykus į miestą „naujai siuntai“ kuo skubiau organizuoja ekskursiją į lavoninę, kad merginos pamatytų mirusių bendraamžių kūnus ir visam gyvenimui prisimintų, kokias šiurpias emocijas kelia akistata su jaunų žmonių mirtimi. Anot modelių agento, jaunoms merginoms tikslingai buvo rodomi jaunų žmonių, mirusių nuo narkomanijos, kūnai.
Manipuliuoja neturtingais ir neišsilavinusiais
Po filmo premjeros vyko teminė diskusija „Spindinčio podiumo užkulisiai“, kurioje dalyvavo modelių agentūrų atstovai, visuomenininkai ir kino mylėtojai. Viena iš modelių agentūros „Image Group“ įkūrėjų Meda Jonaitytė kalbėdama apie filmą sakė: „Šis filmas sukėlė daug diskusijų ir tarp modelių agentūrų, Japonijoje veikiančios modelių agentūros taip pat sureagavo į šį filmą – buvo domimasi, kokio amžiaus mergaitės turėtų pradėti keliauti pačios, ir kitais aktualiais klausimais. Šis filmas tikrai nerodo situacijos mados versle apskritai, tai atspindi išskirtinai Rusijos rinką. Man pačiai kartą teko lydėti partnerius į Baltarusiją ir buvau pakraupusi tuo, ką pamačiau: atvykus į vieną universitetą, kuriame vyko atrankos, patalpos buvo sausakimšos modeliais tapti norinčių merginų ir nors temperatūra tebuvo vos 10–12 laipsnių šilumos, jos visos buvo išrengtos iki maudymosi kostiumėlių.“
M. Jonaitytė taip pat pridūrė: „Visame pasaulyje, išskyrus Japoniją, situacija yra pasikeitusi. Japonai grožį suvokia išskirtinai tik kaip labai jauno žmogaus. Visose didžiausiose mados sostinėse laukiami modeliai nuo 16 metų.“
Pašnekovės teigimu, blogų ketinimų turintiems modelių verslo atstovams itin lengva manipuliuoti neturtingai gyvenančiais ir menką išsilavinimą turinčiais žmonėmis.
Kontrakto sąlygos ir tėvų atsakomybė
„Džiaugiamės modelių atrankose matydami ir tėvus, nes juk į šį verslą bando įsilieti itin jaunos merginos, tad bendraujame ne tiks su jomis pačiomis, bet ir tėvais“, – sakė M. Jonaitytė ir pridūrė, kad didelę atsakomybę už tai, kur išleidžia savo vaikus, turi prisiimti ir tėvai.
„Labai svarbu perskaityti pasirašomą kontraktą. Filme matome sceną, kai mergaitė skambina savo mamai ir sako, kad neturi pinigų ir už ką pavalgyti, bet juk kiekviename kontrakte turi būti nurodyta, kad modelis gauna dienpinigius, o juos turi mokėti siunčiančioji modelių agentūra“, – kalbėjo modelių agentūros „Image Group“ bendrasavininkė Julija Maslinskaja-Ulvydienė.
Vietoje modelio darbo – prostitucija
Dažnai jaunos merginos skaitydamos populiariuose žurnaluose apie sėkmingą modelių karjerą atsidūsta: „Jei joms pasisekė, tai ir man būtinai pasiseks.“ Kita vertus, ši industrija nėra tokia spindinti.
„Pažeidžiamų žmonių Lietuvoje yra ne ką mažiau nei Rusijoje, bet mes tiesiog esame mažesnė šalis ir turime mažesnę rinką. Yra tekę susidurti su baudžiamąja byla, kuri jau pasiekusi teismą ir tai buvo susiję su modelių agentūromis, veikusiomis Vilniuje ir Klaipėdoje, kurios siuntė merginas į Jungtinius Arabų Emyratus. Buvo žadamas modelio darbas, bet iš tiesų atvykus į vietą paaiškėjo, kad vietoje modelio darbo šios vakarėlių metu privalėsiančios teikti intymias paslaugas šeichams“, – kalbėjo Lietuvos „Caritas“ projektų vadovė Jolita Juškevičienė.
J. Juškevičienė pasakojo apie atvejus, kai pagal „legalius“ kontraktus vykstančios modeliais dirbti merginos jau tarpiniame oro uoste sužino, kad vietoje išsvajoto žingsniavimo podiumu teks teikti seksualines paslaugas tarp skrydžių.
„Merginai sakoma: „Jei to nenori, gali grįžti, bet tu ir tavo šeima mums skolingi dešimtis tūkstančių litų.“ Įsivaizduokite, kokiomis didelėmis akimis tuomet žiūri mergaitės, kai tai išgirsta? Darbas modelių industrijoje jaunam žmogui, kuriam 13–14 metų, yra didelis išbandymas“, – kalbėjo J. Juškevičienė.
„Siunčiant jauną žmogų dirbti į kitą šalį būtina įvertinti, ar jis sugebės būti savarankiškas, pasiruošęs dirbti, filme rodomu atveju – mergina net angliškai nekalba, o bandyti susikalbėti rusų kalba Japonijoje yra mažų mažiausiai absurdas. Man yra tekę susidurti su atvejais, kai merginos atėjusios sako, kad modelių agentūroje jos jau buvo ir sulaukusios pasiūlymų važiuoti į Libaną ar kitas nemažiau egzotiškas šalis“, – kalbėjo M. Jonaitytė.
