Kaip reta tyli ir kukli pirmadienio rytą vyko ceremonija Antakalnio kapinėse prie paminklo žuvusiesiems už Tėvynę. Ar dėl karantino, ar dėl to, kad renginiai masiniams trėmimams atminti vyko vakar, šiandien okupacijos aukas pagerbia vos saujelė žmonių. Nuoskauda dėl to girdėti Vytauto Landsbergio žodžiuose:
„Keistai reaguojame į nelaimes, bet į mažesnes. Į didžiąją – tartum, varžomės.“
O būtent šią popietę, lygiai prieš 80 metų, lietuviai savo žemėje vėl išvydo sovietų karius. Per vieną dieną valstybėje pasklido apie 150 tūkstančių okupantų, netrukus jie užėmė Vilnių ir Kauną. Tai – pasekmė slaptųjų Molotovo ir Ribentropo pakto dokumentų, kuriais Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija Europą padalijo į savo įtakos sferas.
Istorikas Algimantas Kasparavičius tai vadina bendra Europos drama, kurioje mažos Baltijos valstybės neturėjo galimybių apsiginti ir tiesiog išnyko iš politinio žemėlapio:
„1940 m. birželio 14-15 yra tos dramos apogėjus, kai į Lietuvą įvedama Raudonoji armija ir prasideda faktinė valstybės okupacija, kuri per keletą savaičių virs į aneksiją ir inkorporavimą į Sovietų Sąjungą.“
O tai Lietuvai reiškė pusšimtį metų represijų ir beveik 300 tūkstančių įkalintų ar gyvuliniais vagonais į Sibirą ištremtų, daugiausia šviesių ir išsilavinusių žmonių. Vos prasidėjus okupacijai paprasti lietuviai negalėjo nuspėti, kas jų laukia, visgi, pasak istorikų, bloga nuojauta jau sklandė ore.
„Visuomenė tai pajuto, kad kažkas negerai pradeda vykti. Tikrai tų dalykų buvo. Labai greitai pasijuto, nes 1940 m. liepos mėnesį jau prasideda suėmimai – žmogus kažkur išeina ir staiga negrįžta. Tai negali likti be atgarsio“, – Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Istorijos skyriaus vyriausioji muziejininkė Ramunė Driaučiūnaitė.
Kas atsitiko negrįžusiesiems ir tiems, kuriems pavyko išgyventi, dabar visuomenei pasakoja Okupacijų ir laisvės kovų muziejus Vilniuje. Viena iš fotografijų, kurioje šeima – jau pakeliui į tremtį.
Ramunė Driaučiūnaitė pasakoja atvirai: „Kas tie liaudies priešai? Pirmiausia – daugiavaikės ūkininkų šeimos, kaip galite matyti. Jauni žmonės su mažais vaikais.“
Už kai kurias fotografijas, kad tikrąją sovietų sukurtą realybę galime matyti dabar, jų autoriai sumokėjo protu nesuvokiamą kainą.
Pavyzdžiui, vienas fotografijų autorius buvo susektas, teisiamas, šitos fotografijos rastos tarp jų asmeninių daiktų.
Už tai, kad slapta įamžino trėmimo momentą, pogrindinės organizacijos narys Kazys Kavoliūnas nuteistas 25-eriems metams lagerio. O ką patirti teko neištremtiems, tačiau sovietų akiratin Lietuvoje patekusiems žmonėms, liudija muziejaus rūsiai. NKVD čia įsikūrė dar tais pačiais 1940-aisiais, patalpos čia tapo kameromis ir karceriais, o kovotojai už laisvę čia kalinti ir devintajame dešimtmetyje. Dalies jų gyvenimas baigėsi šioje mirties nuosprendžio vykdymo kameroje.
Dėl didžiulio represijų masto okupacijos skriaudas patyrė kone kiekviena Lietuvos šeima. Okupacija truko ilgiau nei Lietuva iš naujo kvėpuoja laisve, tad, istorikų nuomone, okupacijos pasekmes tautiečiai jaus dar daug metų.
„Mūsų visuomenė dar negali išsivaduoti iš to 50 metų patirto košmaro. Ir psichologiškai, ir emociškai dar esame saistomi sunkios istorinės atminties. Matyt, dar reikės ne vienos kartos, kol pilnai atsitiesime kaip laisva, nepriklausoma visuomenė“, – sako istorikas Algimantas Kasparavičius.
Laisvę ir trispalvę po okupacijos Lietuva atsikovojo tik 1990-ųjų kovo 11-ąją.
