Dvi mokslininkų komandos įsitikinę, kad Saulės centre tūno tamsioji medžiaga, kuri vėsina Saulės branduolį.
Tai reikšmingai neįtakoja bendros Saulės temperatūros. Tačiau tamsiosios medžiagos vėsinamas branduolys galėtų paaiškinti, kaip karštis Saulėje pasiskirsto ir yra pernešamas, o apie šiuos procesus žinoma mažai, rašo NewScientist.com.
Tamsioji medžiaga nesąveikauja su šviesa, taigi ji yra nematoma. Vienintelis jos egzistavimo įrodymas – gravitacinis poveikis kitiems objektams, tarp jų – galaktikoms. Šis poveikis leidžia teigti, kad tamsioji medžiaga sudaro apie 80 proc. visos Visatos masės.
Idėja, kad tamsioji medžiaga gali slypėti Saulės centre, siekia praėjusio amžiaus 9 dešimtmetį, kai astronomai nustatė, kad iš Saulės išspinduliuojama tik trečdalis subatominių dalelių neutrinų kiekio, kurį pateikia kompiuteriniai modeliai. Tamsioji medžiaga galėtų padėti paaiškinti šį sumažėjimą, nes ji sugertų energiją, taip sumažindama sintezės reakcijų, kurių metu sukuriami neutrinai, dažnį.
Vis dėlto, ši problema išspręsta kitu būdu, kai nustatyta, kad neutrinai gali būti trijų skirtingų rūšių ir tik viena jų aptikta Žemėje. Taigi tamsiosios saulės energijos idėjos buvo atsisakyta.
Tačiau prie jos vėl sugrįžta atliekant naujausius tamsiosios medžiagos tyrimus, kurių metu nustatytos dalelių masių ribos ir įrodyta, kad jos labai silpnai sąveikauja su įprasta medžiaga.
Tai paskatino mokslininką Stepheną Westą iš Londono universiteto ir jo kolegas patyrinėti, kas būtų, jei tokios dalelės egzistuotų saulėje.
Jų atliktos simuliacijos parodė, kad gravitacijos jėga tokias tamsiosios medžiagos daleles trauktų į Saulės centrą, kur jos sugertų šilumą. Kai kurios šių dalelių vėliau šilumą iš branduolio perneštų į paviršių, taip mažindamos branduolio temperatūrą.
Idėjai, kad Saulėje esanti tamsioji medžiaga vėsina jos branduolį, pritaria ir neseniai savo tyrimą paskelbę Oksfordo universiteto mokslininkai Madsas Frandsenas ir Subiras Sarkaras. Jie savo skaičiavimuose naudojo tamsiosios medžiagos dalelę, kurios masė – 5 gigaelektronvoltai. Ji lengvesnė, nei ta, kurią savo tyrime naudojo S. Westas.
M. Frandsenas pastebi, kad tokiu atveju tamsiosios medžiagos dalelė būtų penkis kartus sunkesnė nei protonas ar neutronas. Tai sutampa su skaičiavimais, teigiančiais, kad Visatoje tamsiosios medžiagos yra maždaug penkis kartus daugiau nei įprastos medžiagos.
S. Sarkaras ir M. Frandsenas teigia, kad jų tamsiosios medžiagos dalelė išsprendžia ir kitą problemą. Šilumos energija saulėje keliauja dėl aplink branduolį esančios radiacijos ir laidumo, o arčiau paviršiaus – dėl konvekcijos, tačiau kur yra šias sritis skirianti konvencinė riba – nesutariama.
Saulės sandara besiremiantys kompiuteriniai modeliai leidžia manyti, kad ši riba yra toliau, nei rodo Saulės paviršiuje aptiktos garso bangos, kurias veikia šios ribos padėtis. S. Sarkaras ir M. Frandsenas teigia, kad į simuliaciją įtraukus jų siūlomą tamsiosios medžiagos dalelę, ši riba pasislinktų į vidų, tad tai labiau atitiktų simuliacijose ir atliekant stebėjimus gautus duomenis.
Tačiau ne visi tuo įsitikinę. Joyce'as Guzikas, S. Westo bendradarbis Los Alamos nacionalinėje laboratorijoje Niu Meksike, teigia, kad dabartiniai Saulės modeliai jau dabar rodo, kad Saulės temperatūra yra žemesnė nei stebimoji. Prie to pridėjus dar ir vėstantį branduolį, šiuos nesutapimus bus tik dar sunkiau paaiškinti.
Tačiau norintiems sužinoti, ar Saulėje yra tamsiosios medžiagos, gali netekti ilgai laukti. Abi tyrėjų grupės sutaria, kad jei branduolys vėsta, dėl to neutrinų išeiga turėtų sumažėti maždaug 10 proc. Tai bus galima patikrinti, kai neutrinų detektoriai Kanadoje ir Italijoje ims rinkti tikslesnius duomenis.
