Gėlėta lietuviškosios kultūros suknelė virsta skarmalais. Uždaromos bibliotekos, ant taupymo laužo dega visuomenės teisė jose susipažinti su naujausia spauda ir literatūra. Dėl sumažinto finansavimo chorams iškilo pavojus, kad gali nebelikti mūsų nacionalinio pasididžiavimo - dainų švenčių.
Daugybė jaunų talentų lieka nepastebėti, nes trūksta lėšų vaikams ugdyti. Rajonų dailės mokyklos jau sujungtos su muzikos, likę tik skyriai, todėl nemažai gabių, norinčių kurti vaikų lieka už durų. Tokią realybę išgyvena ir kol kas dar veikianti Anykščių kūrybos ir dailės mokykla, su kurios direktoriumi Arūnu Vilkončiumi “Žalgiris” ir kalbėjosi.
- Ar pridėjęs ranką prie širdies galėtumėte pasakyti, kad Anykščių krašte, garsėjančiame rašytojais, poetais ir nuostabia gamta, sudaromos gana geros sąlygos gabiems ir talentingiems vaikams ugdyti?
- Kad pastebimas ir ugdomas kiekvienas talentas, tikrai nedrįsčiau tvirtinti. Į mūsų Kūrybos ir dailės mokyklą priimami ne visi gabūs vaikai. Galime ugdyti vos 190-200 vaikų iš viso Anykščių rajono. Norinčiųjų atsirastų gal ir dvigubai daugiau. Kad neskaudintume nepatekusiųjų, net priėmimo į mokyklą neskelbiame. Labiausiai motyvuoti apie priėmimą sužino patys. Stinga patalpų ir finansų, todėl visų norinčiųjų ir nepriimame.
- Ar tiesa, kad mokykla dirba garažuose, kur sovietmečiu buvo laikomi komunistų partijos nomenklatūrininkų automobiliai?
- Dailės studijas teko įsirengti buvusiuose garažuose, pusrūsyje. Patalpos labai prastos, mokyklai netinkamos. Blogiausia, kad studijose labai trūksta šviesos, maža langų ir erdvės. Langai, kuriuos įrengėme garažuose, daugiausia yra į šiaurę, pietų pusėje jų beveik nėra. Dirbame tarsi akvariume, susigrūdę. Vakarais gatve einantys žmonės sustoja pažiūrėti, kaip piešia, lipdo, ką kuria vaikai. Tai mums patinka, nė kiek netrukdo.
Anksčiau mokykla buvo įkurdinta sename avarinės būklės name, todėl mus iš jo iškraustė į garažus. Viršuje, buvusiuose partijos darbuotojų kabinetuose, yra Muzikos mokykla, o mes esame jos nuomininkai, todėl ir dirbame pusrūsyje. Sudėjome plastikinius langus, šiek tiek pritaikėme. Rajono savivaldybė žadėjo iškelti į senąją Anykščių biblioteką, kai bus pastatyta naujoji, tačiau dabar ši svajonė nutolo. Naujai bibliotekai užbaigti nėra lėšų, todėl liekame kur buvę.
- Jeigu turėtumėte daugiau erdvės, ar tie gabūs vaikai, kurie lieka už durų, galėtų kurti?
- Skaudus klausimas. Savivaldybė šiemet perpus sumažino mūsų mokyklos finansavimą. Iki minimumo sutrumpintos tarifikuotos pedagogų valandos. Tai reiškia, kad vaikams, kurie ateina, lieka mažiau pamokų, taigi mažiau išmoksta. Iš praėjusiais mokslo metais buvusių 147 tarifikuotų savaitinių valandų liko tik 87 valandos. Dviem valandomis sutrumpintas pagrindinio ugdymo kursas. Ankstyvojo vaikų ugdymo iš viso nėra, taigi talentai, atsiskleidę vaikų darželiuose, jau lieka nepastebėti, neugdyti. Bijau, kad ne vienas daigelis gali būti sumintas. Nebėra pinigų ir suaugusiųjų meniniam ugdymui.
- Ar anykštėnai dar įstengia susimokėti už vaikų gabumų puoselėjimą?
- Mokestis nuo šių mokslo metų padidintas iki 35 litų. Pernai buvo 25. Teigti, kad dėl to sumažėjo vaikų, negalima. Vargingos, socialiai remtinos šeimos nuo mokesčio atleidžiamos. Vaikų iš tokių šeimų mūsų mokyklą lanko vos keli. Savivaldybė nėra nustačiusi lengvatų, jei mūsų ar Muzikos mokykloje mokosi ne vienas, o daugiau vaikų iš vienos šeimos.
Anksčiau visus tėvų įnašus išleisdavome mokymo priemonėms, dabar dalį lėšų tenka skirti mokytojų atlyginimams. Pedagogai dirba už minimalų atlyginimo koeficientą. Apmokama tik už 18 darbo valandų per savaitę. Anksčiau mokytojai plušėdavo ir pusantro etato. Dabar papildomai dirbti neuždrausta, tačiau už tai jau niekas nemokės.
- Piešimas, tapyba, skulptūra, kompozicija, meno istorija yra puiku. Tačiau argi berniukų nedomintų automobilizmas, konstravimas, aviamodeliavimas ir kita techninė kūryba?
- Kol Anykščiuose ir kituose rajonuose dar veikė tarpmokykliniai mokymo kombinatai, juose užsiiminėjo būriai technikai gabių vaikų. Dabar automobilizmas, motosportas ir kiti panašūs dalykai panaikinti, likęs vos vienas kitas būrelis prie mokyklų. Techninio sporto, darbščiųjų rankų ir kitus būrelius organizuoti teisę turime, tačiau nėra pinigų. Berniukai nori konstruoti, modeliuoti, juos labai domina automobilizmas, tačiau nieko jiems pasiūlyti nebegalime.
- Daugelyje rajonų kūrybos ir dailės savarankiškų mokyklų jau nelikę, jos sujungtos su kitomis arba panaikintos. Ar jaučiatės saugiai?
- Vaikų talentus ugdančias mokyklas privalu išsaugoti. Politikai, manantys, kad svarbiausia yra išmokyti vaikus skaičiuoti, o iš dailės ar muzikos jokios naudos, mąsto ciniškai. Esu įsitikinęs, kad kultūra buvo, yra ir ateityje liks svarbi ir reikalinga visuomenei. Juk moksleiviai, kurie laisvalaikį praleidžia piešdami, kurdami, neįsivelia į konfliktines situacijas, jų elgesys nekelia problemų.
Anykščiuose jau ne kartą teko išgirsti siūlymų mūsų mokyklą prijungti prie Muzikos ir taip sutaupyti pinigų. Rajono savivaldybė atsiuntė auditorius, kad nustatytų, kiek toks sujungimas leistų sutaupyti pinigų. Paaiškėjo, kad pelnas būtų menkas, nes muzika ir dailė yra skirtingos, todėl kiekvienai sričiai reikalingi specialistai. Kas moko dailės, nemokys muzikos. Atleistiems mokytojams tektų mokėti kompensacijas, atsidūrę tarp bedarbių jie taptų našta valstybei. Kol kas sujungimo klausimą atsisakyta pateikti svarstyti rajono tarybai. Virš mūsų galvų susitvenkę juodi debesys bent jau laikinai išsisklaidė, neprapliupo lyti.
- Kaip manote, ar dailės mokyklų uždarymas, sumažinimas yra tyčinis?
- Vienareikšmiškai to tvirtinti negaliu. Tačiau mes, dailės mokytojai, jau svarstome galimybę susiburti į Dailės mokyklų asociaciją, kad drąsiau galėtume apginti savo teises ir savarankiškumą. Juk akivaizdu, kad ten, kur mokyklos sujungtos, gavus lėšų bus perkamas fortepijonas, o ne molbertai. Nemažai dailės mokyklose išugdytų talentų pasirenka dailės studijas, tampa profesionalais. Pastebiu, kad ir pasunkėjus gyvenimui anykštėnams menas tebėra svarbus. Šeimose, kur kūrybinė gyslelė eina iš kartos į kartą, už vaikų meninį ugdymą, už keliones iš tolimesnių kaimų ar miestelių apmoka močiutės. Jos nori, kad nė vienas talentas nebūtų sumindytas, nepastebėtas. Tėvai irgi džiaugiasi, jeigu vaikas yra gabus. Jiems svarbu, kad suaugęs taptų kūrybinga asmenybe, mokėtų ne vien pinigus skaičiuoti.
Kalbėjosi Genė SILICKIENĖ
