Visa to meto spauda šiam tragiškam įvykiui nušviesti skyrė pirmuosius puslapius. Pradėti rengti straipsnių ciklai informavo visuomenę apie žmogžudystę, jos įvykdymu įtariamus nusikaltėlius ir užsakovus.
Grėsmingos antraštės pirmuosiuose svarbiausių dienraščių puslapiuose, nuotraukos iš įvykio vietos bei Vito Lingio laidotuvių, virtusių piliečių protesto prieš mafijos savivalę akcija, - visa tai liudijo, kad byla nebus užglaistyta ir pamiršta.
Plačiau apie šią istoriją rašoma kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ archyvuose.
Peržengtos visos ribos
Žurnalisto nužudymo bylą asmeniškai kontroliuoti pradėjęs tuometinis Lietuvos generalinis prokuroras Artūras Paulauskas teigė, kad V. Lingio nužudymas yra nauja riba. „Už jos jau yra pavojinga. Anksčiau buvo galima pasakyti kokius nors nužudymo motyvus arba paaiškinti, kad neįsipainiojęs į blogus santykius liksi gyvas, o dabar ta riba peržengta. Šiandien žurnalistas, rytoj - prokuroras, poryt - teisėjas ar Seimo narys“, - šių kraupių žodžių prieš 24 metus nepabijojo ištarti A. Paulauskas. Anot jo, iš karto buvo aišku, kad nužudymo motyvus reikia sieti su mafijos bandymu užkirsti demokratinio žodžio laisvę.
Autoritetingas žurnalistas nuo pat savo karjeros pradžios domėjosi teisėtvarkos ir organizuoto nusikalstamumo temomis. „Respublikoje“ V. Lingys kuravo šioms temoms skirtą skyrių. Išsamūs rašiniai apie nusikalstamų grupuočių veiklą ne sykį užkliuvo jų nariams, o dienraščio reporteriams ir redaktoriams buvo grasinta. Todėl didžioji visuomenės dalis iškart po V. Lingio nužudymo šią bylą siejo su nusikalstama „Vilniaus brigados“ grupuote ir jos vadeiva Borisu Dekanidze.
„Respublikos“ redakcijos darbuotojai po V. Lingio nužudymo informavo visuomenę, kad dienraščio Teisėtvarkos skyriaus darbuotojai nuo pat jo įkūrimo pradžios susiduria su jiems daromu moraliniu ir fiziniu spaudimu. Vitui Lingiui teko patirti didžiausią spaudimą - jam buvo ne tik grasinta, bet ir pasikėsinta į nuosavybę: Ukmergės rajone, nuošalioje vietoje esantis V. Lingio vasarnamis sudegė iki pamatų. Žurnalisto žmona Laima vėliau liudijo, kad vyrą dėl galimo pavojaus buvo nedviprasmiškai įspėjęs ir VRM Kontržvalgybos valdybos viršininkas Henrikas Margenis.
Nuo pat susikūrimo „Respublika“ spausdino ypač daug straipsnių apie mafijos grupuotes Lietuvoje. Kauno „Daktarų“ gaujos veikla buvo nušviečiama įvardijant konkrečius faktus ir asmenis, nevengiant paminėti organizuotų nusikaltėlių ryšių su valdžios atstovais ir įvairių lygių teisėtvarkos pareigūnais. Tuo metu sudėtinga buvo įvardinti, kurie verslininkai, teisėsaugininkai ar nusikaltėliai yra mafijos rėmėjai, o kurie - jų aukos. Visa tai bandė išsiaiškinti V. Lingys ir „Respublika“, kurios darbuotojams nusikaltėliai anonimiškai grasino, šantažavo bei kėsinosi į jų turtą ir gyvybę.
Po pasikėsinimo į Teisėtvarkos skyriaus redaktorių Virginijų Gaivenį 1992-ųjų sausį dienraščio leidėjai norėjo įkurti Saugos biurą, tačiau specialiu tuometinio AT Prezidiumo nutarimu tokių tarnybų veikla buvo uždrausta. Kai kurie aukščiausieji valdžios pareigūnai tuo metu viešai neigė organizuoto nusikalstamumo egzistavimą Lietuvoje, nors spauda visuomenei jau buvo pateikusi nemažai medžiagos, liudijančios apie aktyvią grupuočių veiklą.
Tačiau „Respublikoje“ ir toliau buvo spausdinami straipsniai apie Belgijos firmą „MS International NV“, jos veikėjus I. Litvaką, M. Kaplaną, B. Dekanidzę bei jų įtartinus sandėrius. Buvo viešinami vis nauji kompromituojantys ir tiesiog skandalingi faktai apie buvusį vidaus reikalų ministrą P. Valiuką, ginklų ir technikos pardavimus Lietuvos policijai bei VRM, pastarosios institucijos sandorius su D. Kaplanu ir kita informacija iš visos šalies nusikalstamų struktūrų gyvenimo. Žinoma, toks aktyvus žiniasklaidos dėmesys mafijos veikėjams nebuvo parankus. Jie siekė, kad įbauginta visuomenė tyliai toleruotų jų veiklą. V. Lingys nesutiko su šiais reikalavimais ir galiausiai su juo buvo susidorota.
Po žiauraus, visą Lietuvą sukrėtusio nusikaltimo pagaliau buvo viešai prabilta apie nusikalstamų grupuočių veiklą ir jų sąsajas su verslininkais bei politikais. V. Lingio bendražygiai patys bandė įvardinti įtariamuosius, tačiau jų ratas buvo pernelyg platus konkrečiai apkaltai. Tačiau visi žurnalistai vienbalsiai kaltino Vilnių valdančią nusikaltėlių organizaciją „Vilniaus brigada“.
„Aš galiu pasakyti, kad bus daroma viskas, jog nusikaltimas būtų išaiškintas“, - iškart po nusikaltimo visuomenei žadėjo generalinis prokuroras. Ir savo pažadus įvykdė. Operatyvių teisėsaugos pareigūnų dėka buvo sulaikyti šio nusikaltimo organizatoriai ir vykdytojai „Vilniaus brigados“ nariai B. Dekanidzė, I. Achremovas, V. Slavickis ir B. Bobičenka. Teismo salėje į du geležinius narvus susodintų nusikaltėlių ginti stojo garsiausi Lietuvos advokatai. Valstybei šiame teisme atstovavo teisėjai ir pagrindinis valstybės kaltintojas - Lietuvos generalinis prokuroras.
B. Dekanidzė ciniškai tyčiojosi
Teismo metu V. Slavickis ir I. Achremovas liudijo prieš B. Dekanidzę, davusį komandą nužudyti „Respublikos“ žurnalistą. Tris šūvius žurnalistui į nugarą ir galvą paleidęs žudikas I. Achremovas teisme aiškiai išdėstė V. Lingio nužudymo aplinkybes. B. Dekanidzė iš tiesų Latvijos mieste Jūrmaloje užsakė šią žiaurią žmogžudystę, suteikė visą informaciją, o vėliau netgi atsiuntė ginklą, kuriuo ir buvo paleistos žurnalistą nužudžiusios kulkos. Paklaustas, kaip ryžosi šauti į žmogų, žmogžudys atsakė: „Suprantu, kad padariau didžiulį nusikaltimą, bet aš pabijojau. Man reikėjo šauti į Dekanidzę, o ne į Lingį“.
Teisme B. Dekanidzė sakė nežinąs, kas yra „Vilniaus brigada“, anot jo - tai gandais grįsti operatyviniai duomenys. Pagrindinis daugelio nusikaltimų organizatorius neišsigando pateikti ir savo V. Lingio nužudymo versijos. Anot jo, kažkoks žmogus kartą jį perspėjo, kad Lietuvoje egzistuoja finansinė ir politinė grupė, nusistačiusi prieš žydų biznierius. Esą ši grupė stengiasi išstumti žydų verslininkus iš Lietuvos.
Nusikaltėlių vadeiva teisme pareiškė, kad nesijaučia esąs kaltas dėl jam pareikštų kaltinimų. Generalinį prokurorą, pasakiusį kaltinamąją kalbą, B. Dekanidzė ciniškai vadino artistu, kuris kalba ne kaip kompetentingas teisininkas, o kaip mitingų dalyvis. Anot teisiamojo, viskas daroma vien norint įtikinti, kad V. Lingio žudikai susilaukė atpildo. „Prokuroras paprašė mirties bausmės. Žinokite, kad iš ano pasaulio man bus įdomu stebėti, kaip, nurimus aistroms, lietuvių tauta susipažins su tikrais šios baudžiamos bylos, kurią visą turi mano tėvas, duomenimis ir kaip įvertins generalinio prokuroro vaidmenį“, - savo paskutinėje kalboje teigė B. Dekanidzė.
Visgi po beveik du mėnesius trukusio teismo proceso teisingumas Lietuvoje triumfavo. Aukščiausiasis Teismas B. Dekanidzei paskyrė išimtinę mirties bausmę sušaudant, I. Achremovui - kalėjimą iki gyvos galvos, V. Slavickiui - 14 metų, B. Bobičenkai - 13 metų ir 3 mėnesius laisvės atėmimo. Tai buvo pirmasis ir pats rimčiausias smūgis organizuotam nusikalstamumui, po kurio viena įtakingiausių nusikaltėlių grupuočių Lietuvoje - „Vilniaus brigada“ - buvo išsklaidyta.
Artūras Paulauskas po daugelio metų sutiko pasidalinti mintimis apie bylos tyrimą ir eigą.
„Valstybė stojo ginti piliečių“
- A. Lingio nužudymo byla dėl daugelio aplinkybių buvo išskirtinė. Ar teisėsaugos sistema tuomet dar jaunoje nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje buvo pakankamai profesionali išaiškinti tokią bylą?
- Pamenu, kai buvo įvykdytas šis nusikaltimas, trečius metus dirbau Lietuvos generaliniu prokuroru ir buvau patvirtinęs Kovos su organizuotu nusikalstamumu ir Kovos su korupcija skyrių sukūrimą. Tiesą sakant, jei ne šios struktūros, net neįsivaizduoju, kokiu būdu būtų išaiškintas šis, o vėliau ir daugelis kitų nusikaltimų. Tokie skyriai buvo įkurti didžiuosiuose Lietuvos miestuose - Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Panevėžyje - būtent 1993 metais. Ir dabar manau, kad tokių skyrių įkūrimas buvo vienas rimčiausių žingsnių, padėjusių tvirtus pamatus kovai su organizuotu nusikalstamumu ir galų gale lėmusių „Vilniaus brigados“ eliminavimą.
- Kas padėjo ir kas trukdė bylos tyrimui?
- V. Lingio bylos tyrimas pateko dabartinio generalinio prokuroro Vytauto Klimavičiaus vadovaujamo Vilniaus skyriaus atsakomybėn. Labai padėjo tai, kad jie jau buvo išnarplioję daug sudėtingų nusikaltimų kartu su Vilniaus miesto policijos komisariatu, kuriam tuo metu vadovavo komisaras V. Leipus. Šis skyrius turėjo ypač daug informacijos apie Vilniaus gaujas.
Situaciją vienu metu komplikavo po V. Lingio nužudymo prasidėję mitingai, kuriuose žmonės reikalavo mano atsistatydinimo. Mat tuo metu įvyko rinkimai, naujoji valdžia prokuratūroje siekė perimti valdžią. Tačiau aš buvau paskirtas pagal įstatymą, iš esmės atkartojusį laikinąjį pagrindinį įstatymą - Konstituciją. Ją priėmus senoji prokurorų skyrimų tvarka nebegaliojo ir nebuvo naujos, įteisinančios prokurorų atleidimo ir paskyrimo procedūrą. Aš pats ją kūriau dvejus metus.
- Ar jautėte visuomenės spaudimą?
- Žinoma, ant mūsų pečių krito atsakomybė už valstybės saugumą. Šiam nusikaltimui išaiškinti buvo pasitelkta labai daug asmenų. Vyko aukščiausio lygio susitikimai, kuriuose dalyvavo tuometinis Lietuvos Respublikos prezidentas Algirdas Brazauskas, tuometinis ministras pirmininkas, teisingumo ministras, saugumo tarnybos ir Vidaus reikalų ministerijos atstovai. Bręstanti valstybė pirmą kartą išdrįso duoti rimtą atkirtį organizuotam nusikalstamumui ir suteikė progą patikėti, kad laisvo žmogaus teisės laisvoje valstybėje turi būti apgintos.
V. Lingio nužudymo bylos tyrimą iškart pradėjau kontroliuoti asmeniškai. Prokuratūroje ir pas komisarą vyko pasitarimai, kuriuose dalyvavau ir jiems vadovaudavau. Policija turėjo labai daug informacijos apie nusikalstamą pasaulį, tad labai greitai neliko abejonių, kad tai „Vilniaus brigados“ darbas.
- Kokia reali grėsmė buvo kilusi šią bylą tyrusiems pareigūnams? Ar pats nebijojote „kišti rankos į avilį“?
- Mano kaip generalinio prokuroro pagrindinės funkcijos buvo administracinio pobūdžio, aš paprastai bylų netirdavau. Tačiau V. Lingio byla buvo išskirtinė - mafijos įžūlumas ir noras kontroliuoti visas įmanomas veiklos sferas Lietuvoje, pradedant teisėtvarka ir baigiant žiniasklaida, buvo peržengęs visas ribas. Žmonės dar nebuvo spėję atsipeikėti po sovietinės okupacijos grėsmės, kai juos užgriuvo kriminalinės savivalės banga.
Teisminiame šios bylos procese dalyvavau kaip valstybės kaltintojas, nors būdamas generaliniu prokuroru palaikiau labai mažai kaltinimų. Tai padaryti mane paskatino ir V. Klimavičiaus, ir visos policijos prašymas. Mes nuo pat pradžių suvokėme, kokia reikšminga bus V. Lingio byla kovai su nusikalstamumu ir teisėtvarkos ateičiai Lietuvoje. Be to, buvo gauta pakankamai signalų apie tai, kad „Vilniaus brigada“ ir su ja susiję asmenys ieško paperkamo ar įbauginamo žmogaus. Tokio, kuris neatsilaikytų.
Iš pradžių argumentavau, kad negaliu dalyvauti dėl besibaigiančios savo kadencijos. Sakiau jiems visiems, kai susirinko mano kabinete: išeisiu į gatvę ir banditai man taikysis sutraiškyti galvą. O aš net pistoleto neturiu. Manau, kad tai buvo normali reakcija. Ypač suprantama žmogui, kuris turi šeimą, vaikų. Tuomet V. Leipus sakė, kad nebijočiau, kad pistoletą gausiu, ir aš sutikau.
- Ar bylos tyrimą galima laikyti operatyviu?
Bylos tyrimo operatyvumui ypač padėjo tai, kad prokuratūra palaikė tvirtus ryšius su Organizuotų nusikaltimų tyrimų skyriumi. Bendromis pastangomis iš tiesų buvo nuveikta labai daug.
Sudėtingiausia, kad tiriant V. Lingio nužudymą nebuvo galimybių gilintis į kitus sudėtingus „Vilniaus brigados“ nusikaltimus. Jau pirmosiomis tyrimo dienomis, atlikus kratas įtariamų asmenų butuose, paaiškėjo ir tam tikrų finansinių machinacijų detalės. Čia buvo įpainiota korupcinė ginklų pirkimo istorija, kai šimtai tūkstančių valstybės pinigų nutekėjo į tam tikrų komercinių-kriminalinių struktūrų vadovų kišenes. V. Lingys domėjosi šiomis machinacijomis ir ryšiais tarp korumpuotų pareigūnų bei mafijos bosų. „Respublika“ spausdino jo rašinius, o daug kam dėl to svilo padai. Tuo metu grasinimai, reketas ir santykių aiškinimasis pistoletais buvo verslininkų kasdienybė ir ne kiekvienas išdrįso priešintis.
Iš tiesų Lietuvoje tai buvo pirmoji byla, susijusi su mafija, kuri buvo apraizgiusi ir verslininkus bei politikus. Iki šiol ji išliko viena reikšmingiausių bylų visoje mūsų teisėtvarkos istorijoje.
