Tą kartojo Čikagoje susirinkusiai šimtatūkstantinei miniai Barackas Obama, sužinojęs, kad laimėjo rinkimus ir tapo 44-uoju JAV prezidentu. Tai buvo jo kreipimasis į tautą. Pateikiame jį ir „Lietuvos žinių“ skaitytojams.
Jeigu dar kas nors abejoja, kad Amerika yra vieta, kurioje viskas įmanoma, jeigu dar kas klausia, ar mūsų valstybės įkūrėjų svajonės tebėra gyvos, jeigu dar kas nors netiki mūsų demokratijos galia, - tai štai jam atsakymas.
Jį davė žmonės, po 3-4 valandas laukę prie mokyklų ir bažnyčių nusidriekusiose eilėse, kokių dar nebuvome regėję. Daugelis balsavo pirmą kartą gyvenime, nes tikėjo, kad šį kartą viskas bus kitaip, kad jo balsas gali būti lemtingas.
Tai yra atsakymas, kurį davė jauni ir seni, turtingi ir vargšai, demokratai ir respublikonai, juodaodžiai, baltaodžiai, ispanakalbiai, azijiečiai, indėnai, homoseksualūs, neįgalūs ir sveiki žmonės. Amerikiečiai pasiuntė pasauliui žinią, jog mes niekada nebuvome individų būrys, nebuvome raudonų ir mėlynų valstijų (valstijų, kuriose dominuoja respublikonai arba demokratai, - red.) junginys.
Mes buvome ir visada būsime Jungtinės Amerikos Valstijos.
Tai atsakymas, privertęs tuos, kurie taip ilgai buvo įtikinėjami ciniškai vertinti mūsų galimybes, bijoti ir abejoti, ranka pasukti istorijos ratą tikintis sulaukti geresnių laikų. Tai brendo ilgai, tačiau šį vakarą, šiuose rinkimuose ir šią lemtingą akimirką permainos atėjo į Ameriką.
Šį vakarą sulaukiau nepaprastai malonaus senatoriaus McCaino, kuris ilgai ir atkakliai grūmėsi šioje kampanijoje ir dar ilgiau ir atkakliau kovojo už mylimą šalį, skambučio. Dėl Amerikos jis ištvėrė tokius išmėginimus, kokių net negalime įsivaizduoti. Aš sveikinu šį drąsų ir nesavanaudišką lyderį. Sveikinu jį ir sveikinu gubernatorę Palin. Tikiuosi su jais bendro darbo mūsų valstybės labui.
Norėčiau padėkoti savo bendražygiui, žmogui, kuris įdėjo į kampaniją visą savo širdį, kuris atstovavo visiems tiems vyrams ir moterims, su kuriais kartu augo Skrantono miesto gatvėse ar važiavo traukiniais namo į Delavero valstiją. Norėčiau padėkoti Jungtinių Valstijų viceprezidentui Joe Bidenui.
Aš nestovėčiau čia šiandien, jeigu man nebūtų padėjusi mano geriausia draugė pastaruosius 16 metų, mūsų šeimos atrama, mano gyvenimo meilė, būsima valstybės pirmoji dama Michelle Obama.
Sasha ir Malia, aš myliu jus labiau, negu jūs galite įsivaizduoti. Jūs nusipelnote turėti šuniuką, kuris kartu su mumis apsigyvens Baltuosiuose rūmuose.
Nors jos jau nebėra šalia mūsų, žinau, kad su kitais šeimos nariais viską stebi ir mano močiutė. Šįvakar man jų trūksta. Žinau, jog esu jiems be galo skolingas.
Savo seserims Mayai ir Almai, visiems kitiems broliams ir seserims noriu padėkoti už tą paramą, kurią jaučiau. Dėkoju ir savo kampanijos vadovui Davidui Plouffe‘ui, neapdainuotam šios kampanijos didvyriui, kuris, mano manymu, sukūrė geriausią politinę kampaniją Jungtinių Amerikos Valstijų istorijoje. Dėkoju vyriausiajam strategui Davidui Axelrodui. Dėkoju ir geriausiam rinkimų štabui, koks kada nors buvo suburtas politikos istorijoje, - be jūsų nieko nebūčiau nuveikęs ir būsiu jums amžinai dėkingas už tai, ką dėl manęs paaukojote. Bet svarbiausia, aš niekada nepamiršiu, kam iš tiesų priklauso ši pergalė. Ji priklauso jums!
Niekada nebuvau realiausias kandidatas į šį postą. Iš pradžių neturėjome pinigų ar didelio palaikymo. Mūsų kampanija gimė ne Vašingtono salonuose. Ji prasidėjo Di Moino kiemuose, Konkordo gyvenamuosiuose namuose ir Čarlstono verandose. Ją palaikė darbininkai, vyrai ir moterys, paaukoję dalį savo kuklių santaupų - 5, 10 ar 20 dolerių. Ji sėmėsi jėgų iš jaunų žmonių, kurie atmetė mitą apie savo kartos apatiją, paliko savo namus ir šeimas, kad imtųsi darbo, kuriame galėjo tikėtis tik nedidelio užmokesčio ir bemiegių naktų.
Ji sėmėsi jėgos ir iš ne tokių jaunų žmonių, kurie nepaisydami geliančio šalčio ir svilinančio karščio beldėsi į visiškai nepažįstamų žmonių duris, ir milijonų amerikiečių, kurie savanoriškai įsijungė į organizacinį darbą ir įrodė, kad netgi praėjus daugiau nei 200 metų „valdžia žmonėms ir dėl žmonių“ (gerai žinoma JAV prezidento Abrahamo Lincolno frazė, - red.) nepranyko nuo Žemės paviršiaus.
TAI MŪSŲ PERGALĖ!
Žinau, jog tai padarėte ne vien tam, kad laimėtume rinkimus. Ir ne vien dėl manęs. Tai padarėte dėl to, kad suprantate, kokios nepaprastos užduotys mūsų laukia ateityje. Netgi švęsdami šį vakarą, žinome, kad iššūkiai, kuriuos atneš rytojus, bus didžiausi per mūsų gyvenimą - du karai, pavojuje atsidūrusi planeta, didžiausia per šimtmetį finansų krizė. Kai mes čia stovime, narsūs amerikiečiai žengia per Irako dykumas ir Afganistano kalnus, rizikuodami dėl mūsų savo gyvybėmis. Motinos ir tėvai negali sudėti bluosto, nors jų vaikai seniai įmigę, nes juos kamuoja mintys, kaip reikės grąžinti paskolą, apmokėti gydytojų sąskaitas ar išleisti vaiką į mokslus.
Mes turime įvaldyti naujas energijos rūšis, sukurti naujų darbo vietų, pastatyti naujų mokyklų, pasitikti naujas grėsmes ir atgaivinti senas sąjungas. Mūsų laukia ilgas kelias. Reikės kopti stačiu šlaitu, galbūt nepasieksime viršūnės per vienus metus, o gal ir per visą kadenciją. Tačiau, Amerika, dar niekada neturėjau daugiau vilties, kad savo tikslą pasieksime.
Mūsų laukia nesėkmės ir akligatviai. Ne vienas nesutiks su mano sprendimu ar veiksmu, kurio imsiuosi kaip prezidentas. Mes žinome, kad valdžia negali išspręsti visų problemų.
Tačiau visada su jumis būsiu atviras. Klausysiu jūsų, ypač tuomet, kai man nepritarsite. Ir prašysiu jūsų prisidėti prie valstybės pertvarkymo darbo vieninteliu Amerikoje per 221 metus įprastu būdu - rąstas prie rąsto, plyta prie plytos, įdiržusi ranka prie įdiržusios rankos.
Tai, kas prasidėjo prieš 21 mėnesį vidury žiemos, negali pasibaigti šį rudens vakarą. Pergalė nėra permaina, kurios siekiame. Tai tik šansas šią permainą įgyvendinti. To nebus, jei viskas liks kaip anksčiau. To nebus be jūsų, be naujos pasiaukojimo dvasios. Tad
iškvieskime naują patriotizmo, atsakomybės dvasią, kuri kiekvieną mūsų paskatins sunkiau dirbti, rūpintis ne tik savimi, bet ir vienas kitu. Prisiminkime pagrindinę finansų krizės pamoką - mes negalime turėti klestinčio Volstryto, jeigu šalia kenčia darbininkai ir smulkusis verslas.
Šioje šalyje mes visi kylame ir leidžiamės kaip viena tauta. Nepasiduokime pagundai sugrįžti prie susiskaldymo, smulkmeniškumo ir nebrandumo, taip ilgai nuodijusių mūsų politiką. Prisiminkime, jog būtent žmogus iš šios valstijos (A.Lincolnas, - red.) pirmasis įnešė Respublikonų partijos vėliavą į Baltuosius rūmus. Partijos, kuri buvo įkurta remiantis pasitikėjimo savimi, individo laisvės ir nacionalinės vienybės idėjomis. Mes gerbiame šias vertybes. Ir nors Demokratų partija šį vakarą pasiekė didelę pergalę, mes išliksime kuklūs ir pasiryžę įveikti tai, kas trukdo mūsų pažangai. A.Lincolnas sakė dar labiau susiskaldžiusiai tautai, kad mes nesame priešai, o draugai. Tiems amerikiečiams, kurių palaikymą dar turėsiu pelnyti, sakau: nors šiandien nelaimėjau jūsų balso, aš girdžiu jūsų balsus. Man reikia jūsų pagalbos. Aš būsiu ir jūsų prezidentas.
Mūsų istorijos skirtingos, tačiau likimas bendras, ir naujoji Amerikos lyderystės aušra jau aušta.
Sakau visiems tiems, kurie nori apversti pasaulį - mes jus nugalėsime. Visiems tiems, kurie ieško taikos ir saugumo - mes jus palaikome. Visiems tiems, kurie abejoja, ar Amerikos švyturys vis dar ryškiai dega - šįvakar mes dar kartą įrodėme, jog mūsų valstybės stiprybę lemia ne mūsų ginklai ar turtai, o neblėstanti mūsų idealų - demokratijos, laisvės, galimybių ir neblėstančios vilties - jėga.
Sugebėjimas keistis yra tikrasis Amerikos talentas. Mūsų vienybė gali būti tobulinama. Tai, ką jau pasiekėme, teikia vilties tam, ką turime pasiekti rytoj.
Šiuose rinkimuose daug kas buvo pirmą kartą, daug kas bus pasakojama kitoms kartoms. Tačiau šį vakarą noriu pakalbėti apie moterį, balsavusią Atlantoje. Ji būtų labai panaši į milijonus kitų, stovėjusių eilėse, kad jų balsas būtų išgirstas šiuose rinkimuose, jeigu ne viena aplinkybė - Ann Nixon Cooper yra 106 metai.
Ji gimė, kai nuo vergijos panaikinimo buvo praėjusi vos viena karta. Tais laikais nebuvo automobilių, o danguje - lėktuvų; tais laikais ji negalėjo balsuoti dėl to, kad buvo moteris ir dėl odos spalvos. Tuo metu, kai moterų balsas buvo slopinamas, ji regėjo, kaip moterys pakilo ir gavo teisę balsuoti. TAIP, MES GALIME!
Kai dulkių audrose ir ekonominėje depresijoje skendėjo visa šalis, ji regėjo, kaip tauta įveikė baimę, pasitelkusi Naująjį kursą, naujus darbus, naują bendro tikslo pojūtį. TAIP, MES GALIME!
Kai bombos krito ant mūsų uosto ir tironija grasino visam pasauliui, ji matė, kaip pakilo nauja karta ir išgelbėjo demokratiją. TAIP, MES GALIME!
Ji matė autobusus Montgomerio mieste, iš žarnų pilamą vandenį (išblaškytą pilietinių teisių gynėjų demonstraciją, - red.) Birmingeme, Selmos tiltą ir pamokslininką iš Atlantos (Martiną Lutherį Kingą, - red.), kuris sakė žmonėms: „Mes nugalėsim“. TAIP, MES GALIME!.
Žmogus nusileido Mėnulyje, griuvo Berlyno siena, pasaulį sujungė mokslas ir vaizduotė.
Ir šiais metais, per šiuos rinkimus, ji vėl atėjo balsuoti. Nes per 106 Amerikoje nugyventus metus patyrusi gero ir blogo, ji žino, kad Amerika gali keistis. TAIP, MES GALIME!
Amerika, mes nuėjome taip toli. Mes tiek daug matėme. Bet dar daugiau turime padaryti. Todėl šį vakarą paklauskime savęs - jeigu mūsų vaikai gyvens taip ilgai, kad išvys kitą amžių, jeigu mano dukroms nusišypsos laimė sulaukti Ann Nixon Cooper amžiaus, kokias permainas jie pamatys?
Tai mūsų šansas atsakyti į šį klausimą. Tai mūsų akimirka.
Atėjo mūsų laikas grąžinti žmonėms darbą ir atverti galimybių duris mūsų vaikams, atkurti klestėjimą ir skleisti taiką, atgauti amerikietiškąją svajonę ir patvirtinti pagrindines tiesas, jog mūsų vienybė slypi mūsų skirtybėje, jog kol esame gyvi, turime vilties. Ir tuomet, kai susidursime su cinizmu ir abejonėmis, su tais, kurie mums sakys, kad nesugebėsime, mes atsakysime nemirtingu credo, kuris išreiškia mūsų tautos dvasią: „TAIP, MES GALIME!“
Dėkoju jums. Telaimina jus Dievas. Ir telaimina Dievas Ameriką.
