Už mėnesio Suomijos televizijos žiūrovai galės pamatyti režisieriaus Erkko Lyytineno filmą apie Carlą Gustafą Emilį Mannerheimą. Suomijos maršalą vaidina Savalas Otieno, juodaodis Kenijos aktorius.
Mannerheimas kaip Che Guevara
Beveik visa juosta nufilmuota Afrikoje, išskyrus kelias Žiemos karo scenas, kurioms prireikė suomiško sniego.
Pagrindinio vaidmens atlikėjas S.Otieno sako, kad rimtą knygą apie Mannerheimą jis ėmė skaityti jau nusifilmavęs meilės scenoje, kur jo partnerė buvo irgi juodaodė aktorė.
S.Otieno dabar sužavėtas Suomija, kadangi nežinojo, jog Europoje buvo valstybių, kurios kovojo už nepriklausomybę. Jis džiaugiasi, kad Suomija neturėjo Afrikoje kolonijų, ir lygina Mannerheimą su Nelsonu Mandela ir Che Guevara.
Tokie juodaodžio aktoriaus aiškinimai – nebloga indulgencija filmo kūrėjams. Jie gali sakyti, kad afrikiečiams artimomis išraiškos priemonėmis buvo atkurti Suomijos istorijos epizodai, ir tai prisideda prie Suomijos įsitvirtinimo Afrikoje naudojant „minkštąją galią“ – t. y. kultūrą.
Pigu ir neįprasta
Gali būti, kad filmas, kuriame kalbama suahili ir anglų kalbomis, praplės ir pačių suomių akiratį – jie turės progos pažvelgti į savo istoriją afrikiečių akimis.
O tai, kad Mannerheimas filme nekalba suomiškai, nelabai prasilenkia su faktais – švedų aristokratas, padaręs karjerą carinės Rusijos armijoje, suomių kalbos ėmė mokytis jau brandžiame amžiuje.
Sunkmečio nelepinami Suomijos mokesčių mokėtojai irgi neturėtų rūstauti, kadangi tos šalies nacionalinis transliuotojas, šaltinių teigimu, išleido filmui tik 20 tūkst. eurų – mat Kenijos aktoriai labai pigūs.
Gal suomių pavyzdys parodys kryptį ir Lietuvos kinematografininkams, vis dar svajojantiems filmavimo aikštelėje atkurti Žalgirio mūšį. Sunkmečiu tokį filmą pigiau filmuoti Pietryčių Azijoje, pavyzdžiui, Tailande. Vietiniai aktoriai irgi atsieitų mažiau nei Lietuvos kino žvaigždės.
Rusija išgelbėjo lietuvybę?
Naujas žvilgsnis į istoriją – tai naujas žvilgsnis į dabartį. Žadinant piliečius, skatinant jų domėjimąsi neįprastomis istorijos interpretacijomis nebūtina į pagalbą kviesti afrikiečius ar azijiečius. Viešiesiems ryšiams praverčia koks nors akibrokštas ar netikėtas pareiškimas.
Šiomis dienomis profesorius Alfredas Bumblauskas virtuoziškai pristatė jo ir dar kelių autorių parašytą „Lietuvos istoriją“, kuri išleista rengiantis Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungoje.
A. Bumblauskas teigia, kad rašant naują knygą atsisakyta Adolfo Šapokos ir tautininkų pastangomis kurto antilenkiško Lietuvos istorijos motyvo – esą Rusija išgelbėjusi lietuvybę nuo lenkų kultūros ir kalbos dominavimo.
„Egzistuoja pilna seka: Jekaterina, tada Michailas Muravjovas, tada didysis Leninas, didysis Stalinas – be šitos ketveriukės Lietuva nebūtų išsivadavusi iš lenkų kalbos ir kultūros dominavimo. Tai šitokios idėjos drįsau atsisakyti“, – taip žiniasklaida cituoja A.Bumblauską.
Kadangi mažai kas pamena, kada ir kur A.Šapoka teigė, jog su Abiejų Tautų Respublikos padalijimais prasidėjo lietuvybės gelbėjimo darbai, žingeidumo apimti skaitytojai puls ieškoti atitinkamų citatų, pervers krūvas puslapių ir neišvengiamai vėl panirs į Lietuvos istoriją – kultūringam žmogui tai vienas malonumas.
Rudenį suomiai priglus prie televizijos ekranų, kad pamatytų dar nematytą Mannerheimą. Tuo metu lietuviai naršys po knygynus, ieškodami taip išradingai pristatytos „Lietuvos istorijos“.
