Šių metų kovo 31 dieną Vilniuje leidžiamame proputiniškame laikraštyje „Obzor“ (“Apžvalga”) buvo išspausdintas Rusijos tėvynainių užsienyje gynimo centro “Moskva – Rossijane” koordinacinės tarybos nario, Lietuvos rusų sąjungos pirmininko ir net, kaip pasirodo, Lietuvos Respublikos Seimo nario Sergejaus Dmitrijevo paskutinis įspėjimas mūsų šalies politikams ir visuomenės veikėjams, kažkodėl pavadintas „Lietuvos rusų sąjungos kreipimusi dėl įvykių Ukrainoje“ (http://www.obzor.lt/news/n11695.html).
Jei kurie nors skaitytojai pagalvojo, kad tokiu būdu pono S.Dmitrijevo partiečiai pavėluotai susirūpino „Berkuto“ snaiperių aukomis – jie apsiriko. Apsirikau ir aš, pamanęs iš pradžių, kad ir tarp Lietuvos rusų atsirado sąžiningų ir drąsių žmonių, tokių kaip tie, kurie Maskvoje ir kituose Rusijos miestuose išeina į daugiatūkstantines demonstracijas, nukreiptas prieš Rusijos agresiją Ukrainos atžvilgiu, kurie rašo pilietiškumo persmelktus straipsnius tinklalapiuose „Grani.ru“, “Ej.ru” ir „Kasparov.ru“, ir kuriuos V.Putino klika išvadino nacionališdavikais (“nacionalpredateli”).
Nieko panašaus. Nieko panašaus ne ta prasme, kad Lietuvoje nėra padorių ir sąžiningų rusų (jų yra, ir aš manau, kad tokių yra dauguma), o ta prasme, kad ponas V.Dmitrijevas ir Co gyvena kažkokioje kitoje, paralelinėje erdvėje, kurioje juoda yra balta, niekšybė prilygsta žygdarbiui, o smarvė vadinama aromatu.
Kaip kitaip galima vertinti požiūrį, kai, pasirodo, ne Rusija aneksavo Ukrainos valstybės teritorijos dalį ir tokiu būdu pradėjo griauti visą tarptautinę kolektyvinio saugumo sistemą, ne jos valdžios siunčiami provokatoriai – „Itituškos” bando sukelti riaušes rytinėse Ukrainos srityse, ir ne ji pastatė visą žmoniją ant Trečiojo Pasaulinio karo slenksčio, ne… Pasirodo, dėl visko yra kalta Ukraina, nes ją užvaldė „radikalai“, „ekstremistai“ ir net kažkokie neįvardyti “neonaciai” (gal šiuo atveju S.Dmitrijevas turėjo omenyje partijos „Bratstvo“ („Brolija“) vadovą Dmitrą Korčinskį, kuris instruktavo sukarintoje stovykloje prie Seligero ežero susirinkusius V.Putino hunveibinus iš judėjimo „Naši“ (“Mūsiškiai), o paskui bandė prasiveržti su savo sėbrais buldozeriu prie valdžios pastato Kijeve, suteikdamas tokiu būdu „Berkutui“ pretekstą šaudyti į demonstrantus). O kad būtų dar „svariau“, S.Dmitrijevas apkaltino anoniminius oponentus, kad jų „pretenzijos ir kaltinimai” yra nukreipti ne tik prieš Rusiją, bet ir prieš „visus rusus” (kažkodėl niekur nieko panašaus neradau).
Lietuvos rusų sąjungos pirmininkas ne tik dėsto, kaip jis įsivaizduoja padėtį Ukrainoje. Per daug nevyniodamas guzikų į vatą, jis įspėja mūsų politikus, visuomenės veikėjus (išskirtinai paminėdamas tautinių mažumų organizacijų atstovus) ir visus Lietuvos žmones, kad jie nedrįstų smerkti Rusijos agresijos ir užtarti šią agresiją patyrusios Ukrainos, nes „neonacių skatinimas (?! – I.M.) … virs naujomis aukomis”.
Štai šitaip. Gaila, kad ponas S.Dmitrijevas nepatikslino, kurgi yra numatytos tos naujos aukos – Ukrainoje ar Lietuvoje? Greičiausiai ir Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja, kuri neseniai pasmerkė agresorių ir deklaravo pagarbą Ukrainos teritoriniam vientisumui, ir visos civilizuoto pasaulio valstybės užsiima „neonacių skatinimu”, o kovoti su tokiomis baisybėmis yra pasiryžusios, neskaitant Rusijos, tik Šiaurės Korėja, Kuba, Zimbabvė ir dar keletas panašaus tipo valstybių, pavyzdžiui Armėnija.
Beje, dėl Armėnijos. Nežinau, ar tai buvo suderinta tarp Maskvos ir Jerevano, tačiau likus keletui dienų prieš Rusijos agresijos pradžią, Lietuvos armėnų sąjunga ir, kaip savo interviu teigia Tautinių bendrijų tarybos pirmininkė Galina Miškinienė, Armėnijos Respublikos ambasada Lietuvoje kreipėsi LR Generalinę prokuratūrą su pareiškimu „dėl tautinės nesantaikos kurstymo”. Pasirodo, „nesantaiką kurstančiais” buvo įvardyti memorialiniai plakatai, smerkiantys 1992 metų žiaurias skerdynes Azerbaidžano Chodžaly miestelyje, kurias tuomet surengė jungtinės armėnų ir rusų karinės pajėgos. Bendri nusikaltimai suvienija? Štai ir S.Dmitrijevas, tikrų tikriausias „taikos balandis”, dar kartą baugina mus: „Neverta sėti neapykantos sėklų, kurios sudygs Lietuvos žemėje”. L.Brežnevo laikais ši frazė skambėjo kiek kitaip: „Karo nebus, tačiau vyks tokia kova dėl taikos, kad neliks net akmens ant akmens”.
Bet gal ponas S.Dmitrijevas pats nesupranta – ką jis ir jo „partaigenosės” šneka? Gal naivus žmogus prisižiūrėjo Rusijos televizijos laidų, prisiskaitė tekstų visokiuose „Regnum.ru” bei „Iarex.ru”, ir tiek? Bet ne, atrodo, kad ne viskas čia taip paprasta. Ar dar prisimenate pirmas iš mano paminėtų S.Dmitrijevo pareigų? Jei taip, tai būtina priminti, kad „tėvynainiai” nėra šiaip sau nekalta leksema. Yra Rusijoje specialus tėvynainių įstatymas, speciali Tėvynainiams skirta rėmimo programa ir specialios tą rėmimą (griaunamąją veiklą užsienio valstybėse) vykdančios struktūros. „Tėvynainių“ sąvoka aprėpia visų tautybių Rusijos imperijos, SSRS ir Rusijos Federacijos teritorijoje gyvenusius žmones bei jų palikuonis (taigi ir mus visus, ir lenkus, ir suomius, ir Aliaskos eskimus su indėnais), o „tėvynainių rėmimo politika” , kaip jau supratote, yra skirta kišimuisi į kitų valstybių vidaus reikalus (aneksuotas Krymas – naujausias jos veiksmingumo pavyzdys).
S.Dmitrijevas yra net dviejų „tėvynainių” organizacijų narys, tačiau antroji Vikipedijoje esančiame straipsnyje apie šį veikėją kažkodėl nepaminėta. Turiu omenyje Traptautinį tėvynainių užsienyje rėmimo fondą “Rossooteč”, kurio Lietuvos filialui vadovauja vis tas pats ponas Sergejus. O viso fondo vadovas yra Vladimiras Fedosejenkovas, kuris tuo pačiu yra visuomeninio judėjimo „Bendranacionalinė rusų sąjunga” (“Russkij obščenacional’nyj sojuz”) pirmininko pavaduotojas.
Šioje vietoje įdomiausia yra tai, kad tuo metu, kai „antifašistas” S.Dmitrijevas bandė identifikuoti „neonacius” naujosios Ukrainos vadovybės ir šios šalies pasirinkimą palaikančių Lietuvos žmonių tarpe, jo šefo V.Fedosejenkovo vadovaujama “rusų sąjunga” buvo uždrausta kaip ekstremistinė (nacistinė ir antisemitinė) net pačioje Rusijoje. Tai gal ir pas mus Lietuvoje vertėtų peržiūrėti politinių organizacijų ir partijų įregistravimo ir išregistravimo tvarką? Juolab kad S.Dmitrijevo Rusų sąjunga jau anksčiau yra buvusi spalvinguose susivienijimuose kartu su kitais antisemitais – su Kaziemiero Petraičio Respublikonų partija, Vytauto Šustausko Lietuvos laisvės sąjunga ir kitais panašaus raugo veikėjais bei jų „partijomis”.
Taip kad greičiausiai, ponas Sergejau, nieko nebus – neatsižvelgs Lietuva į jūsų kreipimesi surašytą „Jaroslavnos raudą”, ir nepradės vadinti draugų priešais arba atvirkščiai. Ir nematomų nevidonų neva puolama motulė Rusija irgi niekur nesidės – privalės pradėti elgtis taip, kaip yra įprasta padorių žmonių kompanijoje, o ne taip, kaip ji yra įpratusi ir kaip jai norisi. Uodega šuns nevizgins.
