Jie – aršūs priešininkai ne tik futbole, bet ir stengiantis pritraukti į Ispaniją užklystančių turistų milijonus. Madridas vs. Barselona – priešiškumas trykšta ne tik futbolo aikštelėje.
Nors dabar jau aišku, jog Barselonos futbolo ekipa šiemet laimėjo viską, ką galėjo laimėti, pateikiame „theindependent.com“ žurnalisto Sankha Gupha įspūdžius iš Madrido prieš rungtynes tarp Madrido ir Barselonos ekipų.
„Barca“ atvyksta į miestą. Mano vizitas sutampa su vienomis svarbiausių ir aistringiausių Europos futbolo taurės varžybų. Anksčiau pralošęs Barselonai „Real Madrido“ klubas turi atsigriebti namie. Ir jiems tai nepatinka – šis klubas atspindi sostinės pasipūtimą, sumišusį su nerimu. Priemiesčiuose tvyro nerimas, baiminamasi susirėmimų gatvėse. Tačiau žaidimas - tai tik vienas iš galimų tarp miestų tvyrančio priešiškumo matų. Priešiškumo, siekiančio kur kas giliau nei futbolas.
Kosmopolitiška, pasitikinti savimi ir ateitį su plačia šypsena pasitinkanti Barselona pateikė neatmetamą pasiūlymą ir 1992-aisiais tapo itin sėkmingų Olimpinių žaidynių namais. Nuo tada, vienas populiariausių mietų nuolat erzina sostinę.
Madrido gyventojams, vadinamiesiems „Madrileños“, mintis, jog sostinei atiteko antrojo šalies miesto vieta yra tiesiog nepakeliama ir jis negali nesusilaukti atkirčio. Miesto ambicijos pastebimos jau atskridus į Barajas oro uostą – Richardo Rogerso terminalas – galingas pastangų simbolis. Jis laimėjo Stirlingo premiją 2006-aisiais ir susilaukia daug pagiriamųjų žodžių iš keleivių.
Vien galimybė pamatyti šį pastatą verta bilieto į Madridą kainą. Ištemptas, paukščio sparną primenantis stogas, atrodo sklendžia ore virš atvykstančių keleivių galvų. Milžinišką betono konstrukciją sušildo bambukiniai elementai bei oranžinės ir geltonos spalvos apšvietimas. Atvykimas niekada nebuvo toks smagus.
.
„Madridiečiai atviri, tačiau išdidūs“, tvirtina mano draugė Miriam Cara, gyvenanti sostinėje. „Išdidūs dėl savo paveldo, maisto ir vyno. Tai pirmiausia. Tačiau antroji charakteristika – pomėgis pasirodyti. Jie tikrai mėgsta pasirodyti“.
Todėl jiems itin patinka naujas, tik 2005-aisiais pastatytas, tiesiog ekstravagantiškas Karalienės Sofijos muziejaus priestatas. Architekto Jeano Nouvelio suprojektuotas kraujo raudonumo atriumas tiesiog užgožia XVIII a. ligoninės pastatą, kuriame įsikūręs muziejus. Tai nėra tik kuklus muziejaus priestatas, nedidelis apgamas ant elegantiško draugo veido. Tai – labiau panašu į sunkų kūno sužalojimą. Jis drąsus, žibantis, pasižymintis ryškiais spalvų, medžiagų ir stilių deriniais. Karalienė Sofija atrodė itin linksmai aprodydama muziejų Carlai Bruni – Sarkozy.
Tuo tarpu kai Picasso muziejus Barselonoje pristato daugiau nei 3500 jo darbų, Karalienės Sofijos muziejuje yra vienas, nustelbiantis visus kitus – Guernica. Jam skirtas visas muziejaus sparnas – svečiai turi pereiti video pristatymą, tada galeriją su Picasso kūrybos studijomis, ir tik tada įeinama į vidinę „šventyklą“. Tai – didelis kambarys, juk vien paveikslo matmenys reikalauja erdvės<...>.
Rastro turguje, Lotynų kvartale randu plakatus (greičiausiai padirbtus) skirtus Condoro legionui, vykdžiusiam Guernicos skerdynes. Jie greitai primena, jog tai buvo caudillo bazė, „Madrido Realas“ buvo jo komanda, jog daugelis to, vadinamojo miesto ispaniškumo yra pažymėta frankizmo ženklu.
Kaip ir daugelis blusų turgų visame pasaulyje, Rastro yra anarchiška hipių nieknieki, senų matalo dirbinių bei abejotinos vertės antikvarinių baldų mišinys. Bet pažvelgus atidžiau, daiktų gausa papasakoja miesto istoriją. Madonos bei vaikų figūrėlės, drauge su sausainių dėžutėmis, lėlėmis kaulais keramikinėmis skulptūrėlėmis bei surūdijusiais vinimis. Kai kurie prekystaliai nukrauti flamenko kastanjetėmis, kiti – skirti bulių kovoms. Kraujas ir smėlis. Aistra bei žiaurumas. Nedaug turgų pasakoja tiek apie jų miestą.
Daugelyje Lotynų kvartalo barų ir kavinių, išsidėsčiusių gerta Rastro turgaus vyksta „vakarėliai“. Stalai, kėdės besikeičiantys pirkėjai ir garsūs pašnekesiai užpildo gatves. Čia suvartojami nesuskaitomi Ledo šaltumo canas (alus, pateikiamas antpirščio dydžio taurėse) bei užkandžių (tapas) kiekiai. Madrido gyventojai teisėtai didžiuojasi gatvės maistu. Be to, jie priduria, jog mieste pilna ir prabangių, aukštos klasės restoranų. <...>
Madrido magija palengva blėsta palyginus su Barselonos sambrūzdžiu. Tačiau sostinė rankovėje slepia dar keletą tūzų. Retiro parkas saulėtą dieną - vienas iš jų. 300 akrų erdvė skirta visiems miestiečiams – visų socialinių klasių, amžiaus grupių bei tautybių.
Čia yra būgnininkai, šokėjai, besilinksminantieji ir besimaudantieji. Mano nuotraukose – mažos princesės languotomis suknelėmis bei švarkeliais, atvestos į saulės nušviestą parką savo taip pat nepriekaištingai apsirėdžiusių mamyčių. Greta – dramatiškai garsiai (pliaukštelėjimas per veidą girdimas net už 30 pėdų) gėjų porelė, prisidengusi tik aptemptomis kelnėmis, įtarių jog jie repetuoja spektakliui. Palacio de Cristal galerijoje pasirodymas daug konceptualesnis – natūralaus dydžio panda – žmogus, kabantis ant virvės. Tuo tarpu tarp medžių Amerikos mylėtojai žaidžia beisbolą o ežere priešais karaliaus Alfonso XII monumentą pasimetė tėčiai irsto savo šeimas valtimis.
Kai kurie madrileños netgi spardo kamuolį, nepaisant pažeminančio praėjusio vakaro žaidimo Santiago Bernabeu stadione rezultato. Barça tiesiog sutriuškino „Realą“ 6-2. Tai – nepaneigiama tragedija visai sostinei. Tačiau mano verdiktas Madrido vs. Barselonos kovoje mažiau empatiškas. Kaip pasakytų mokslo vyrai – rezultatas lygus. Nugalėtasis pasirodė gerai.
