Per 20 metų mūsų valdžios tautą vedžiojo klystkeliais. Pasinaudoję demokratijos suteiktais privalumais, mes vieningai, griuvus sovietų sąjungai, įtvirtinome nepriklausomybės atkūrimą. Vėliau – demokratija buvo pamiršta ir ji tapo tik paradinė – demagoginė. Valdžios atstovai bando aiškinti, kad šalies žmonės patys kalti, jog renka „ne tuos“. Renka korumpuotus, teistus, neišprususius arba amoralius. Tačiau nutylima, kad TAUTA nuo pat pradžių buvo nušalinta nuo demokratiškų sprendimų kokiu keliu vystytis Lietuvos ūkiui ir kaip pasielgti su turimu valstybiniu turtu. Apie tai labai išsamiai aprašyta TAF'o programoje, kurią galima rasti internete www.taf.lt, o sutrumpintai išdėstyta pridedamame prie šio pranešimo TAF pirmininko straipsnyje „Lietuvos ateities vizija“.
TAF nori atkreipti visos visuomenės dėmesį, kad mes turime alternatyvą, jau dabar visas pasaulis pradeda suprasti ir atsikvošėti nuo jam priverstinai primestos „šoko terapijos“ siekiant bet kokiomis priemonėmis įtvirtinti fundamentalųjį kapitalizmą, kuris jau naikina pats save. Nesibaigiančios ir vis žiauresnės krizės siaubia pasaulį, tame tarpe ir Lietuvą. Kodėl mes turime mokėti tokią kainą už saujelės turtus? Laikas sustabdyti „bėgimą“ į niekur, vaikantis efemeriškų BVP augimų, kai jų fone klesti bedarbystė, ubagiškos algos, išmaldai prilygstančios pensijos. Negalima leisti toliau klestėti parazitiniams tarpininkams ir nieko nekontroliuojamiems finansinėms institucijoms, kurios nieko nesukuria, o turi didžiausią naudą, kitų sąskaita.
TAF pareiškia, kad yra sukurta reali Lietuvos vystymosi vizija, jos esminis, fundamentalus klausimas, kad valstybė turi susigrąžinti sau galimybes aktyviai dalyvauti šalies ūkio kūrime. Turime visis nuspręsti, kad gerovės valstybę mes kursime privačios iniciatyvos ir atsakomybės pagrindu, su ženkliu valstybiniu ūkio segmentu. Valstybė aktyviai dalyvaus šiuolaikinio šalies ūkio kūrime ir darbo vietų užtikrinime. Svarbiausia, kad bus atkuriama reali demokratija visiems.
Sunku paaiškinti, kodėl per 20 nepriklausomybės metų nebuvo viešos ir plačios visuomeninės diskusijos, kuri kristalizuotų daugumos šalies žmonių požiūrį kokiu keliu turi vystytis Lietuva.
Pačioje nepriklausomybės aušroje politikai ne vienareikšmiškai leisdavo suprasti – reikia tik išstoti iš Sovietų sąjungos ir viskas bus gerai; truputį vėliau ragino – visi draugiškai susiveršime diržus, bet ko keleto metelių kaip užgyvensime, tai visi kaimynai sprogs iš pavydo. Buvo pradėtas nematyto masto šoko terapijos eksperimentas su mumis ir mūsų kaimynais. Tai buvo daroma sąmoningai ir apgalvota. Mes tada, o net ir dabar mažai kas suprantame, kad viskas kas buvo daroma ir vyksta dabar yra ilgalaikio, gerai apgalvoto plano dalis. Mes tik maži menkučiai triušiai, kurių nuomonė, o juo labiau sutikimas, neįdomus.
Bendraujant ir diskutuojant su įvairių profesijų ir socialinių grupių atstovais matosi viena bendra tendencija - dauguma nuoširdžiai nesupranta kodėl ir vardan ko tai vyksta.
Nepriklausomybės atkūrimas tikrai buvo vieningas aktas, kuris pasinaudojant demokratijos suteikta galimybe buvo įgyvendintas. Gaila, bet tuo demokratija ir baigėsi.
Pasinaudojant visuotiniu sąmyšiu, griuvus tokia didžiulei imperijai kaip Sovietų sąjunga, neatsiklausus šalies žmonių, jiems buvo primestas valstybės ekonominės raidos scenarijus, kuris rėmėsi pačiu brutaliausiu ir egoistiškiausiu kapitalizmu. Jį jau tada, gerą dešimtmetį, bandė diegti neoliberalai, o JAV neokonservatoriai. Jo esmė – žmonių prigimtinis gobšumas ir laisvos rinkos suabsoliutinimas.
Nuostabiai visą šį nusikalstamą ideologijos prievartinį (Pietų Amerikoje panaudojant karines chuntas, Afrikoje, vėliau Lenkijoje ir buvusioje Sovietų sąjungoje, pasinaudojant šios žlugimu), pergalingą diegimą nagrinėja pasaulyje bestseleriu tapusi dokumentinė kanadietės autorės Naomi Klein knyga „Šoko doktrina“. „Teisė į neribotą pelno siekimą visada buvo neokonservatorių ideologijos pagrindas. Iki rugsėjo 11-osios tokie smegenų centrai kaip Amerikos verslo institutas, Paveldo fondas ir Katono institutas, reikalaudami radikalios privatizacijos ir kritikuodami socialines išmokas buvo tvirtas friedmaniško (Miltonas Friedamanas – Čikagos ekonomikos mokyklos profesorius ir žymiausias fundamentaliosios laisvos rinkos ideologas – aut. pastaba) neokonservatorių judėjimo ramstis.“
Būtent mūsų nežinojimas ir masinė psichozė, kuri, kaip dabar aiškėja, buvo specialiai sukelta, dėl privatizavimo, o visa kas valstybinis – nukainavimo ir davė tokį žiaurų rezultatą, kurį po 20 metų turime. Taip jo rezultatai pateikia gražių prabangių parduotuvių ir nuosavų namų fasadą. Bet tai padaroma palikus be darbo ,pragyvenimo šaltinio ir nuskurdinus didesnę dalį šalies gyventojų.
Šiai ideologijai tarnauja ne tik pačios JAV, kur tai ypač suklestėjo D.Bush'o, D.Cheiny, D.Ramsfeld'o valdymo laikotarpiu, kur pradėta privatizuoti daugelį klasikinių valstybės funkcijų. Tokios reprezentatyvios pasaulinės institucijos kaip Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas (TVF) pastaruosius tris dešimtmečius veda priverstinį fundamentalaus kapitalizmo diegimą apeinant demokratinius sprendimų priėmimo kelius.
Taip pat įvyko ir Lietuvoje. Kai nemokšiškai, iškart buvo paleistos rinkos kainos, praktiškai atsisakant bet kokio valstybės reguliavimo. Tai neišvengiamai sukėlė hiperinfliaciją ir įvarė šoką gyventojams. Čia pat buvo pareikalauta nedelsiamo privatizavimo ir taip jau mažų algų įšaldymo bei sienų atidarymo užsienio prekėms.
Vietoj to, kad atsiklaustų šalies žmonių, kaip dera demokratinėje valstybėje, tuometiniai Aukščiausios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis ir premjerė Kazimiera Prunskienė palaimino kažkieno tai sugalvotą čekinę sistemą ir pažadėjo, kad visi taps kapitalistais. Vėliau jau premjerai G.Vagnorius ir A.Šleževičius nežiūrint jų skirtingų partiškumų pasinaudojo šia sistema, kad per ją Lietuvoje susikurtų kriminalizuotų turčių klasė, o du trečdaliai šalies liktų skurdžiais.
Būtent tai ir yra esminė priežastis kodėl Lietuva nuvesta klystkeliais. Pačioje pradžioje ir vėliau žmonėms buvo pavestas tik statistų vaidmuo. Jei norite – žaiskite demokratiją. Ko Jūs norite? Leidome jums referendumu priimti šleivą kreivą kabinetuose sukurtą Konstituciją. Jūs už ją balsavote, bet negalėjote nieko keisti. Po to dar susodinome devynis žmones, kurie pavadinti Konstituciniu teismu. Kaip nori, taip jie tą Konstituciją ir pasuka. Jei liečia teisėjų pensijas – suka sau į gerą, jei žmonių masinį nedarbą ir apvogimą – tai pagal jos „dvasią“ reikia su tuo susitaikyti. Renkate jūs ir savivaldybių tarybas, kuriose susirinkę verslininkai „prasukinėja“ savus „bizniukus“. O žmonės jų veiklą pajunta „geromis kainomis“ už šilumą, šiukšles, energetiką. O ką mes? Kalti patys – jūs tokius išsirinkote.
Taip pat labai demokratiškai žmonės Lietuvoje išsirenka ir Seimą, Europos Parlamentą ir LR Prezidentą. Išsirenka net teistus, net nusikaltėlius, net juokdarius, bet juk patys. Dag čia yra tiesos, bet ne visa. Fundamentalus kapitalizmas arba absoliučiai laisva rinka, nes jos ideologai tik tokią įsivaizduoja, turi tik vieną tikslą –naudos siekimą, bet kokia kaina. Ir šis naudos siekimas yra toks užkrečiantis, toks svaiginantis, kad nėra nei laiko, nei noro susimastyti apie kitas alternatyvas arba apie pasekmes.
O kam mastyti? Atsakymai paruošti iš anksto. Kas gi trukdo visiems pabandyti tapti turtingais? Tapti verslininkais. Tapti savininkais ir t.t. ir pan. Kaip liaudies išmintis sako, pasaka be galo.
O viena, turtingo vyro žmona, žurnalistė, taip nusišnekėjo, kad net ausys nulinko: jos manymu priverstinė emigracija, tai mūsų šalies gėris ir ateitis. Gal lai ji, išvažiuoja ir daugiau nebegrįžta...
Deja, sąmoningai nutylima, kad nėra galimybių visiems būti verslininkais ar turtuoliais. Buvo ir bus socialinė diferenciacija. Tačiau tokios žiaurios, kokią mums atnešė fundamentalistinis kapitalizmas, pasaulis dar neregėjęs. Ji ne tik, kad žiauri, bet dar žiauriai rafinuota. Viešai teigiama, kad tai ir yra tikroji demokratija ir laisvė. Laisvė nuo ko? Kai kurie politikai, mokantys surasti kaltus, sako – nuo rusų. O kodėl du trečdaliai skursta labiau nei prie svetimų okupantų. Pasirodo savas okupantas yra nuožmesnis ir sunkiau atpažįstamas. Kokia demokratinė valstybė, savo valia balsuos už tai, kad sugriautume kaimą, sugriautume gamyklas ir geriausius savo ūkio perlus pusvelčiui atiduotume užsieniečiams, kurie patys veltui nieko neduoda. Duoda tik tuos daiktus, kurių jiems nereikia ir kurie brangiai utilizuojami. Taip, kad ir vaikui aišku, kodėl už tai net nebandyta balsuoti. Atsakymas žinomas. Niekas už tai nebalsuotų.
Skaitytojai gali pamanyti, apie ką čia kalbama?...jau nieko nepakeisi. Tai ne tiesa! Beje, irgi žiniasklaidos, dirbančios turtuoliams eilinė „antis“. Išeitis yra visuomet.
Šalies žmonės turi suprasti, kad jų mažos algos, mažos pensijos, atiminėjamos pašalpos mamoms ir didžiulė bedarbystė tai sąmoningas visų partinių grupių, visus 20 metų tarnavusių tik saujelei turtingųjų, rezultatas. Mus apgavo. Buvo pažadėta, kad valstybę valdysime demokratiškai. O tai reiškia, kad esminį, patį svarbiausią klausimą kaip vystysime šalies ūkį turi spręsti ne saujelė papirktų ir negabių politikų, o visa tauta.
Mes dar galime išsaugoti dalį šalies valstybinio sektoriaus energetikoje. Elektros energetika yra beveik visa valstybinė. Uždrauskime ją privatizuoti. Neleiskime pasipelnyti iš infrastruktūros įmonių. Panaikinkime tarpininkus ten, kur naudojami valstybės arba valstybinių įmonių pinigai. Priverskime šilumos ir komunalinį ūkį susigrąžinti savivaldybėms ir pelnu pildyti jų biudžetus. Valstybė nedelsiant turi nacionalizuoti visas natūralias monopolijas. Tai padaryti įvedant antimonopolinius mokesčius. Taip pat susigrąžinti naftos ir kitų gamtos išteklių gavybos įmones. Be to, valstybė pati investuoja į naujus šiuolaikinio mokslo ir technikos pasiekimų pagrindu veikiančias ir didelę pridėtinę vertę generuojančias įmones.
Netikėkite mitu, kad tik privačios įmonės gerai dirba! Visos, ir valstybines, dirba gerai, jei joms vadovauja padorūs žmonės. Skirtumas tik tas, kad privačių naudą sau kraunasi grupelė savininkų, o valstybinės įmonės duoda dvigubą naudą – sukuria darbo vietas ir pildo šalies biudžetą.
Jei siekiame žmogiško oraus gyvenimo savo šalyje, siekiame ne migracijos, o darbo ir padorių atlyginimų, čia mes turime pritarti Tautos Ateities Forumo (www.taf.lt) iniciatyvai perorientuoti Lietuvos vystymąsi pagal trečiojo kelio ūkio raidos modelį. Jo esmė – toleruojant privačią nuosavybę ir iniciatyvą prekių kūrime ir paslaugų tiekime, turėti ženklų valstybinio ūkio segmentą, o kaime – kooperatinį, kurie tarpusavyje sąveikaudami suteiktų galimybę realizuoti kiekvieno žmogaus teisę į darbą ir padorų atlygį. Kategoriškai neleisti privatizuoti sveikatos, švietimo, socialinę sferas. Labai subalansuotai leisti komercializuoti kultūrą ir sportą. TAF'as viską yra aptaręs smulkiai, bet šia visa ko esmė.
Svarbiausia atkurti ne laikraštinę ir biurokratų valdomą demokratiją, o realią. Reali bus tik tada, kada aukščiau minėtos problemos bus sprendžiamos viešai ir skaidriai, ne korumpuotų politikų grupelių, o visų šalies gyventojų.
Tai esminis mūsų apsisprendimo klausimas. Ar kaip anksčiau lenkiam nugaras ir tarnaujame saujai super turtingųjų (šiandien pasaulyje 2% žmonių valdo 50% viso pasaulio turto. Lietuvoje tokia statistika slepiama, bet manau, kad ji dar baisesnė), arba renkamės realią, perspektyvią alternatyvą, tvarkome valstybę taip, kad gera gyventi čia būtų daugumai. Nebereikia mums iškreiptų BVP, mums reikia teigiamo, lai ir nedidelio, bet vis augančio Lietuvos laimės indekso.
