Jau kelerius metus vis mažėjanti valstybės parama lietuviškam kinui filmų kūrėjus varo į neviltį. Pavargę žemintis ir lyg išmaldos prašyti Kultūros ministerijos Kino tarybos skirti finansavimą savo projektams, kūrėjai rėmėjų ieškosi patys. Net ir tie, kuriems pavyksta suvirpinti Kino tarybos narių širdis ir gauti finansavimą, negali būti garantuoti sklandžiu projekto įgyvendinimu.
Jau daugiau nei savaitę trunkantis ir dar iki mėnesio pabaigos kino gurmanus džiuginsiantis Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris" šiemet savo programoje pristato net 13 lietuviškų filmų premjerų. Kino kritikai džiaugsmingai konstatuoja, kad lietuviškas kinas atsigauna. Tačiau patys jo kūrėjai tikina, kad jis gyvas ne valstybės dėka. Dažniausiai akivaizdžiai per skurdi valstybės parama arba apskritai jos nebuvimas gali sužlugdyti bet kokį projektą.
Filmavo skolon
Lietuviško vaidybinio filmo apie legendinį „svieto lygintoją„ Tadą Blindą visa šalis nekantriai laukia jau trečius metus. Juostos “Tadas Blinda. Pradžia“ premjera turėjo įvykti dar pernai lapkritį, bet dėl finansinių problemų ją teko nukelti į šių metų pradžią. Tačiau jau baigiantis kovui filmo kūrėjai iki šiol tiksliai nežino, kada gi žiūrovai plačiuosiuose ekranuose pamatys patį T.Blindą įkūnijusį dainininką Mantą Jankavičių, aktorius Agnę Ditkovskytę, Antaną Šurną ir kt.
„Pernai paskutiniu momentu valstybė sumažino finansavimą, šiemet filmavome jau skolon. Be to, dar laukia postprodukcijos darbai (montavimas, įgarsinimas ir pan.), dar filmą reikia išleisti„, - apie finansinius filmo sunkumus “Vakaro žinioms“ kalbėjo jo prodiuseris Žilvinas Naujokas.
Jo teigimu, atsakymą, kada įvyks premjera „Tadas Blinda. Pradžia„, pats sužinosiąs per ateinančias kelias savaites - filmo likimą kaip tik dabar sprendžia Kultūros ministerija. “Šiuo metu laukiame žinių iš ministerijos dėl finansavimo. Užpildėme paraišką dalyvauti konkurse, laukiame žinių, skirs pinigų mums ar ne“, - kalbėjo Ž.Naujokas.
Sprendžia diletantai?
Iki šiol Kultūros ministerija filmui „Tadas Blinda. Pradžia" skyrė kiek daugiau nei 1,7 mln. litų. Visas filmo biudžetas siekia per 3 mln. litų. Trūkstamos sumos kūrėjams teko ieškotis patiems iš privačių rėmėjų. Prisidėti prie filmo kūrimo buvo kviečiami net eiliniai šalies gyventojai - skambindami trumpaisiais numeriais jie galėjo skirti filmui kelis litus. Atsiliepė keli tūkstančiai žmonių.
„Valstybė faktiškai neremia filmų kūrėjų. Nėra ir profesionalų, kurie būtų atsakingi už kiną visoje valstybėje. Kokiam filmui skirti finansavimą, sprendžia žmonės, kurie net nėra buvę filmavimo aikštelėje, nesupranta, kad buitine kamera nufilmuotas filmas yra visai kitoks nei kostiumuotas, su galybe aktorių", - valstybės paramą lietuviško kino industrijai kritiškai vertino Ž.Naujokas.
Pinigai išleisti veltui
Vis dėlto Ž.Naujokas tikino, kad filmas apie T.Blindą bus. To negalima drąsiai pasakyti apie kitą žadėtą lietuvišką filmą „Sibiro Madona".
Apie šios tikrais dokumentiniais faktais paremtos istorinės dramos filmavimo pradžią plačiai buvo pranešta dar 2007 metų pabaigoje. “Sibiro Madona" turėjo pasakoti apie į tremtį patekusių jaunų žmonių likimus, jų meilės istorijas.
2 mln. litų kainuosiančio filmo kūrimą finansiškai remti sutiko Kultūros ministerija. Gavę pirmąją sumos dalį - pusę milijono litų, 2007-ųjų žiemą kūrėjai kibo į darbus. Tada buvo nufilmuotos jaudinančios masinės varymo į tremtį scenos, vaikų lageryje gelbėjimo, trijų pagrindinių herojų scenos. Tačiau jau 2008-ųjų pradžioje darbai sustojo - atlikus trečdalį darbų Kino taryba neskyrė tolesnio finansavimo.
Filmo režisierė Inesa Kurklietytė Kino tarybą tada mėgino įtikinti, kad nebefinansuoti „Sibiro Madonos„ būtų didelė klaida. “Nufilmuoti vaikai, bet jie auga, veidai keičiasi. Jei filmo darbai bus atidėti metams ar daugiau, nebegalėsiu tų kadrų panaudoti. Vadinasi, mokesčių mokėtojų pinigai bus išleisti veltui“, - tada į Kino tarybos narius kreipėsi I.Kurklietytė.
Nepatiko scenarijus
Filmo režisierė „Vakaro žinioms" sakė iki šiol dedanti visas pastangas, kad filmas būtų. Tačiau visi prašymai toliau finansuoti istorinę dramą atsimuša lyg į sieną.
Oficiali Kultūros ministerijos pozicija „Sibiro Madonos„ atžvilgiu - esą filmo scenarijus silpnas ir neišplėtotas. Ir nors jis parašytas labai reikšminga ir skaudžia Sibiro tremties tema, “tačiau sprendžia ją paviršutiniškai, nesilaikydamas nei istorinės, nei meninės logikos“.
Tai kam tada apskritai reikėjo skirti šiai juostai pusę milijono litų? „Sibiro Madoną„ palaikė Seimas, šis numatė jai finansavimą iš valstybės biudžeto. Tačiau vieną kartą įsikišęs vėliau Seimas filmą pamiršo, finansavimo klausimas paliktas spręsti Kultūros ministerijai. Nei 2008, nei 2009 metais “Sibiro Madona“ finansavimo taip ir negavo. Šiuo metu projektas sustabdytas.
Per stiprus konkurentas
Tais pačiais 2008-aisiais taip pat tremties tema filmą pradėjo kurti režisierius Audrius Juzėnas. Jo „Ekskursantėje" pasakojama dešimtmetės mergaitės, išmestos iš Sibiro tremtinių traukinio ir pusantrų metų keliavusios namo į Lietuvą, istorija.
Kino pasaulyje iki šiol kuždamasi, esą I.Kurklietytės filmas tinkamo finansavimo negavo dėl to, kad Kultūros ministerija nepajėgtų vienu metu remti dviejų juostų panašia tematika, todėl buvo pasirinkta A.Juzėno istorija.
A.Juzėno teigimu, „Ekskursantė„ - „labai mažo biudžeto“ istorinis filmas. “Jis ir buvo planuotas kaip toks su minimaliu, bet realiu 1 mln. eurų biudžetu. Mažesnių biudžetų, deja, kalbant apie kostiuminį ar istorinį filmą, jau nepasitaiko, tiesiog jų jau seniai nei praktiškai, nei teoriškai neįmanoma pagaminti, kad ir Kinijoje, Rumunijoje ar Bulgarijoje„, - “Vakaro žinioms“ sakė režisierius.
Trūksta šiek tiek
Kultūros ministerija filmui kurti skyrė kiek daugiau nei 2 mln. litų. “Žinoma, parama solidi, jei užsimerktume ir pamirštume krizes, nepamatuotas mokesčių reformas, brangią tęstinę gamybą ir visiškai sugriautą kino gamybos ūkį. Lietuvoje kainos nemažėjo, neapsigaukime, per krizę jos tik augo, litas, kurio norima atsikratyti, nuvertėjo", - atviravo režisierius.
Tačiau nepaisant svarios paramos, „Ekskursantės" likimas šiuo metu taip pat miglotas. Valstybės biudžete atsiranda papildomi dešimtys milijonų litų Valdovų rūmų statyboms, tačiau nėra keliasdešimties tūkstančių litų filmui baigti.
A.Juzėno teigimu, filmą būtų galima užbaigti per 3-4 mėnesius, o labai pasistengus, ko gero, įmanoma šį istorinį filmą parodyti jau birželį dedikuojant Gedulo ir Tremties dienai. “Bet ne nuo manęs tas priklauso", - atsiduso režisierius.
„Žalgirio" diena neišaušo
Visgi tuo, kad lietuviškų filmų kūrimas stringa, kaltinti vien Kultūros ministerijos negalima. Yra tokių kūrėjų, kurie prisidengdami gražiais šūkiais apgauna tiek valstybę, tiek žiūrovus.
Režisieriaus Raimondo Banionio istorinė epinė drama „Žalgiris - Geležies diena" turėjo tapti bene svarbiausiu pernai paminėtų Žalgirio mūšio 600-ųjų metinių akcentu.
Rengtis šio filmo kūrimui buvo pradėta dar 2006-aisiais. 2007 metais Krašto apsaugos ministerija „Žalgirį - Geležies dieną" oficialiai įtraukė į mūšio jubiliejaus minėjimo programą.
Filmas turėjo pasakoti apie vieną svarbiausių ir lemtingiausių Lietuvos istorijos epizodų, kai jungtinė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė nugalėjo Kryžiuočių ordiną. Epinėje dramoje turėjo atsispindėti Lietuvos kunigaikščių Jogailos ir Vytauto santykių evoliucija, jų trisdešimt metų trukęs kelias į susitaikymą, kurį vainikavo bendra pergalė prieš kryžiuočius didžiausiame mūšyje Vidurio Europoje.
Filmo biudžetas siekė daugiau nei 12 mln. litų. Kūrėjai iš valstybės biudžeto prašė 2009-aisiais skirti 9 mln. litų filmavimo darbams ir dar 3 mln. litų 2010-aisiais - montavimui, įgarsinimui ir kitiems darbams.
„Žalgirio - Geležies dienos" premjera buvo numatyta 2010-ųjų liepą. Deja, filmas nepasirodė nei liepą, nei vėliau.
Dangstomasi patriotizmu
Filmo iki šiol nėra - projektas sustabdytas, nes jo kūrėjai įtariami pusės milijono valstybės litų iššvaistymu, parašų klastojimu, dokumentų padirbinėjimu, scenarijaus plagijavimu ir pan. „Žalgirio - Geležies dienos" kūrimo peripetijomis susidomėjo ir Valstybės kontrolė, ji, atlikusi auditą, nustatė šiurkščių įstatymų pažeidimų ir kitokių nusižengimų.
Nepaisant to filmo kūrėjai tikina valstybės skirtų pinigų neiššvaistę, o išleidę filmo parengiamiesiems darbams. Kas buvo atlikta? Pasiskolinus jau egzistavusią degtinės reklamą su šarvuotais riteriais ir kiek ją pakeitus ir iš naujo įgarsinus buvo sukurptas trijų minučių reklaminis „treileris". Su juo režisierius ir prodiuseriai važinėjosi po užsienio šalis. Taip pat už tuos pinigus buvo sumokėta scenarijaus autoriams. Tiesa, valstybės kontrolieriai iki šiol abejoja, ar už tas pačias paslaugas nebuvo mokama du kartus skirtingiems asmenims.
Kilus skandalui, Kultūros ministerija finansavimą šiam projektui visiškai nutraukė. Pats R.Banionis savo kaltės „Žalgirio - Geležies dienos" žlugime neįžvelgia. Atvirkščiai, jis tikina, esą tai Kultūros ministerija viską sugadino.
„Kinas mūsų valstybėje praktiškai nefinansuojamas. Ypač jeigu kine gvildenama lietuvių tautiškumo, patriotizmo tema. Žodžio “patriotizmas„ išvis negalima vartoti. Jis blogas. Kodėl taip yra, nežinau ir nesuprantu. Nematau ir jokios logikos, kodėl patriotizmas lietuviškame kine yra blogis, bet faktas yra toks“, - savo versiją, kodėl sustabdytas projektas, “Vakaro žinioms" išsakė filmo režisierius.
Apie filmą negalvojama
„Lietuviško kino yda yra ta, kad dauguma režisierių ir prodiuserių filmų scenarijus rašo tik tam, kad gautų 2 mln. arba daugiau litų iš ministerijos. Kada nustos šitą dalyką daryti, tada gal mūsų kinas ir pagražės. Man atrodo, tai yra ydinga praktika tikėtis milijonų iš ministerijos„, - “Vakaro žinioms“ lietuviško kino situaciją komentavo Kultūros ministerijos Kino tarybos narys kino kritikas Edvinas Pukšta.
Anot jo, rašydami scenarijus, kūrėjai dažnai nebegalvoja apie patį filmą, apie žiūrovą, kuriam jis skirtas, o tik apie tai, kaip pasigvelbti kuo didesnę sumą iš Kultūros rėmimo fondo. “O finansuoti filmus, kurie įdomus tik jų kūrėjams, mums yra per brangu", - kalbėjo Kino tarybos narys. E.Pukštos teigimu, jeigu filmų kūrėjai pirmiausia galvotų apie rezultatą, jeigu būtų orientuojamasi į žiūrovą, į žiūrimumą, jeigu filmo kūrėjų ir aktorių atlyginimai priklausytų nuo bilietų pardavimo, būtų visai kitoks požiūris ir į patį kiną. Filmai, pasak E.Pukštos, turi būti žiūrimi, o ne skirti vien premjerai ar ataskaitai ministerijai.
„Dabar gi visi tik kepa ataskaitas. Nes už gautus pinigus reikia atsiskaityti, kitaip grėstų atsakomybė už valstybės lėšų iššvaistymą. Aišku, parodoma ir tai, kas padaryta už skirtus pinigus, bet dažniausiai filmai, pavyzdžiui, animaciniai, eina į stalčių", - neslėpė E.Pukšta.
Reikia revoliucijos
Visgi Kino tarybos narys nevengė kritikos ir pačios tarybos darbui. Pasak jo, į rezultatus niekas bent iki šiol nekreipdavo ypatingo dėmesio. „Net jeigu filmas buvo niekam tikęs, kitas metais jo kūrėjai galėjo vėl kreiptis paramos į ministeriją ir net ją gauti", - neslėpė E.Pukšta.
Tai gal laikas keisti atrankos kriterijus? “Visų skoniai skirtingi, čia yra politika, daug užkulisinių dalykų. Bet kad reikia daryti revoliuciją, tai čia faktas", - konstatavo pašnekovas.
Dėl filmų žlugimo kalti krizė ir kūrėjai
Arūnas GELŪNAS - Kultūros ministras
- Kaip skiriamos lėšos filmų kūrėjams? Kaip už jas atsiskaitoma?
- Lėšos skiriamos kasmet iš metų biudžeto ir už jas atsiskaitoma atitinkamų biudžetinių metų pabaigoje. Gamintojai gali gauti visą reikiamą pinigų sumą, tačiau dėl lėšų trūkumo pinigai dalijami į porą dalių.
Norėdami gauti finansavimą pareiškėjai turi pateikti paraiškas kiekviename kino projektų konkurse tam, kad Kino taryba matytų nuveiktus darbus, galbūt pakitusius finansavimo planus, sąmatas, pagrindžiančias prašomų lėšų panaudojimą, naujus ar pasitraukusius partnerius ir rėmėjus, projekto vystymo ar gamybos eigą.
- Kaip elgiamasi su tais kūrėjais, kurie gavo finansavimą, tačiau galutinio produkto žiūrovams taip ir nepristatė? Taip sakant, nei pinigų, nei filmo?
- Tai priklauso nuo projekto kategorijos. Už visas gautas lėšas privaloma atsiskaityti.
Kaip ir europinėje praktikoje, parengiamiesiems darbams finansavimą gauna daugiau projektų, nei vėliau pasiekia gamybą. Projekto vykdytojas, gavęs lėšas projektui vykdyti ir jo neįgyvendinęs be pateisinamų priežasčių, privalo gautas lėšas grąžinti ministerijai sutartyje nustatyta tvarka.
Žinant filmų gamybos proceso sudėtingumą Lietuvoje ir daug keblumų sudariusią krizę, sklandžiai baigti filmus ne visuomet pavyksta. Kartais ir dėl pačių vykdytojų kaltės.
- Jauni filmų kūrėjai dažnai kaltina Kultūros ministeriją proteguojant kino grandus. Esą pradedantis kūrėjas neturi jokių šansų gauti valstybės paramą.
- Yra susiklosčiusi tokia situacija, kad debiutantai tradiciškai pirmiausia kreipiasi į Kultūros rėmimo fondą.
Kino rėmimo programoje Kino projektų dalinio finansavimo konkurso paraiškų vertinimo sistema yra šiek kiek palankesnė daugiau patirties turintiems kino profesionalams. Nepaisant to, pavyzdžiui, praeitais metais finansavimą gavo tiek visiems gerai žinomas režisierius Algimantas Puipa (filmas “Miegančių drugelių tvirtovė„), tiek jauna, bet daug žadanti ir su intriguojančiu projektu atėjusi Kristina Buožytė (antras jos pilnametražis vaidybinis filmas “Aurora“). O ir filmo “Tadas Blinda. Pradžia„ režisieriaus Donato Ulvydo irgi “senu“ nepavadinsi.
Jekaterina KLYČMURADOVA
