Praėjus 9 metams, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą (ES), šalis nuo liepos 1 dienos imsis visoms valstybėms narėms privalomos pareigos – pirmininkauti ES Tarybai. Pasak tarptautinių santykių specialisto Tomo Janeliūno, Lietuva yra gerai pasiruošusi šiam iššūkiui, kuris šalį gali išmokyti jaustis tikra Sąjungos nare.
Lietuva ir ES – 9 metai kartu
– Daug girdime apie naudą, kurią Lietuva gauna iš ES. Kokios neigiamos narystės pasekmės?
– Narystė ES atnešė daug daugiau naudos nei žalos. Kalbant apie neigiamus dalykus, dažniausiai įvardijamas vadinamasis autonomijos ribojimas ir sprendimų priėmimas, kurį reikia vienokiu ar kitokiu lygiu derinti su ES. Neformaliai kai kuriuos klausimus reikia derinti ir su tam tikrais Sąjungos kaimynais. Kai kam toks autonomijos ir sprendimų priėmimo ribojimas gali pasirodyti kaip dalies nepriklausomybės atsisakymas. Vis dėlto ne paslaptis, kad lyginant labiausiai ES reguliuojamas ir išimtinai valstybių narių kompetencijai priklausančias sritis tampa akivaizdu, jog daugiausia problemų iki šiol turime būtent tais atvejais, kai sprendimai priimami Vilniuje. O tos reformos, kurias skatino priimti ES, yra patikrinto mechanizmo dalis ir jam veikiant įvairūs klausimai sprendžiami kur kas greičiau ir lengviau negu einant sudėtingesniu, ilgesniu ir daugiau klaidų atnešančiu nacionalinio sprendimo keliu, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos, švietimo srityse.
Žvelgiant iš kitos pusės, visuomenei sunku suvokti, kodėl turime rūpintis ne tik savo nacionaliniais interesais, bet ir visa ES. Kuo toliau, tuo labiau susidursime su tokiais reiškiniais – ypač, kai įsivesime eurą. Jei ES išlaikys bendrą integracijos tendenciją, savitarpio solidarumas ir pagalba kitoms šalims narėms turės būti vis didesni – atsakomybę teks prisiimti ne tik už savo, bet ir už kitų klaidas.
– Lietuviai į dalį europinių idėjų žiūri ne tik atsargiai, bet ir priešiškai – pavyzdžiui, lyčių lygybės institutas sukėlė diskusijas dėl vertybių nykimo. Ar nenutiko taip, kad Lietuva tampa europietiška tik priimdama teisės aktus?
– Taip, vertybės keičiasi per žymiai ilgesnį laikotarpį – kartais prireikia ištisų kartų. Akivaizdu, kad priprasti prie idėjų, kurios ES gyvavo bent pusę amžiaus ir kurių mes neturėjome, reikia žymiai daugiau laiko. Iš kitos pusės, didžiausia ES sėkmė yra ta, kad joje vertybinių idėjų prasme egzistuoja ir yra gerbiama pati įvairovė. Taigi, mums labiausiai trūksta tolerancijos skirtingoms vertybėms ir idėjoms. Svarbu, kad toje pačioje visuomenėje saugiai jaustųsi visos grupės. Didėjant tolerancijai turėtų mažėti bandymų atmesti viską, kas nauja, ir jau vien tai mums leis jaustis labiau europietiškais.
Be to, netikiu tolerancijos skatinimu naudojant socialinę reklamą. Tolerancijai ir socialinių reiškinių suvokimui daugiausia įtakos turi asmeninė patirtis – asmuo, tiesiogiai susidūręs su kitos rasės, tautybės, pažiūrų žmonėmis, susikuria visapusišką paveikslą. Taip pamažu tolstama nuo iliuzinio demonizavimo ir pradedama suvokti, kad tai toks pat žmogus, tik turintis šiek tiek kitokį požiūrį į tam tikrus dalykus. Dirbtinos socialinės reklamos ar akcijos turi labai neigiamą poveikį, ypač tiems, kurie linkę viską atmesti iš anksto.
Homoseksualų eitynės labiau sukelia tam tikrą neigiamą reakciją nei skatina toleranciją, nes tarsi pabrėžia, jog reikia paskubomis ir per greitai „atvesti žmones į kažkokį naują tikėjimą“. Pasaulėžiūros pakeitimas iš esmės yra tapatus tikėjimo pakeitimui, tad tikriems pokyčiams prireiks jei ne šimtų, tai bent dešimčių metų.
Namų darbai prieš vadovaujant Briuseliui
– Kaip, jūsų nuomone, Lietuvai sekasi ruoštis pirmininkavimui?
– Apskritai manau, kad pasiruošimas vyksta gana sklandžiai. Lietuva, kaip reta kuri ES šalis, pradėjo ruoštis labai anksti: buvo pasiekti partijų susitarimai, numatyti finansiniai resursai ir personalo atrankos. Tikrai neturėtų būti stichiško galvos skausmo paskutinę naktį. Žinoma, neturint patirties atsiras einamųjų klausimų ir iššūkių, kuriems negalime pasirengti. Turime tarsi šiek tiek perdėto jaudulio kaip prieš egzaminus – galbūt esame labai pažangus mokinys, bet bijome to egzamino ir tai yra natūralus jaudulys. Nors mūsų resursai nedideli ir trūksta patirties, Lietuvos diplomatai, užsienio reikalų ministerijos pareigūnai turėtų puikiai susidoroti su šiuo iššūkiu ir padėti savo kolegoms kitose ministerijose.
– O kaip dėl neišspręstų vidinių politinių klausimų? Lietuvai atsidūrus po didinamuoju stiklu gali išlįsti tokie klausimai kaip nuolatinis aiškinimasis su „Gazprom“, ksenofobijos apraiškos etc. Ar tokie dalykai neturės įtakos Lietuvos pozicijoms ir jos vertinimui ES?
– Viešoji nuomonė yra svarbus dalykas. Šaliai pirmininkaujant ES Tarybai į paviršių gali išlįsti visiškai su Sąjunga nesusiję dalykai. Taigi, rizika, kad ir Lietuvoje vykstantys šalutiniai politiniai procesai patrauks ES žiniasklaidos dėmesį, yra, ir manau, kad gali būti eksponuojami tokie faktai kaip lietuvių netolerancija homoseksualams. Bet to nereikėtų sureikšminti, nes tokie pikantiški dalykai mirga visų šalių žiniasklaidos antraštėse, kad pritrauktų skaitytojų dėmesį.
ES su savo mechanizmu ir politinėmis funkcijomis yra nuobodi. Niekas nesidomės, jei bus sakoma, kad Lietuva rado puikų kompromisą finansinės perspektyvos atžvilgiu ar užtikrino ES ir Ukrainos Asociacijos sutarties sudarymą. Bet jei Lietuvoje buvo sumušti lygių teisių reikalaujantys gėjai, žinia gali patekti ir į pirmuosius puslapius. Tačiau įžvelgiu ir kitą grėsmę – bijodami pasirodyti kaip nors prasčiau, kad, neduok Dieve, apie mus negerai nekalbėtų, galime atidėti svarbių politinių ir ekonominių sprendimų priėmimą motyvuojant nepageidaujamu žiniasklaidos dėmesiu arba užimtumu. Svarbiausia, kad nebūtų įšaldyti politiniai procesai ir Lietuva toliau gintų savo interesus.
– Ką dar, ruošiantis pirmininkavimui, reiktų padaryti politiniu lygmeniu?
– Pirmiausia, nereikia bijoti pasirodyti provincialiais. Vis dar bijome pripažinti, kad esame kažkur Europos pakrašty, neišmanantys, bijantys pareikšti savo nuomonę. Be to, nereikėtų savęs pernelyg nuvertinti. Kitas įspėjimas – reikia vengti užsidarymo savo kelių klausimų rate. Pirmininkavimas kaip tik bus labai gera proga politikams pasižiūrėti į platesnį ES klausimų ratą, suprasti, kad ES yra labai daug skirtingų interesų bei kad jai rūpi ir tai, kas vyksta Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose. Laikas suvokti, kad ir euro zonos klausimai vienaip ar kitaip daro įtaką visai ES, o ne tik eurą turinčioms valstybėms. Tokio pasaulėžiūros pokyčio nereiktų bijoti; tai tikrai labai vertinga patirtis.
Ačiū už pokalbį.
