Šiandien save atrandame moderniame pasaulyje, kuris itin skiriasi nuo to, kuriame gyvenome prieš 50, 20 ar net 10 metų. Globalūs ekonominiai procesai ir technologijų kaita pakeitė ne tik mūsų ekonomikos veidą, tačiau ir mūsų darbą ar net asmeninį gyvenimą. Tapome mobilūs visomis prasmėmis: idėjomis, patirtimis ar tiesiog informacija mainomasi akimirksniu, o politiniai ir ekonominiai integracijos procesai atvėrė kelius žmonių fizinei migracijai. Bet kokie žymesni ekonominės ir socialinės aplinkos pokyčiai yra ne tik naujos atsivėrusios galimybės, bet ir sudėtingi iššūkiai visai teisinei sistemai.
Joje nuolat aktuali teisės tikslingumo ir efektyvumo patikra – kiek egzistuojantys teisiniai instrumentai pajėgūs ir pasirengę tinkamai reguliuoti žmogaus ir socialinių darinių elgesį naujomis sąlygomis? Nuo šių egzistencinių klausimų negali slėptis ir darbo teisė. Matant kaip ryškiai per kelis dešimtmečius pasikeitė žmogaus darbas ir jo aplinka, negalime savęs nepaklausti, ar šiandien galiojanti darbo teisė tinkamai atlieka savo uždavinius, ar šie uždaviniai nėra pasikeitę per jau dešimt Lietuvos Respublikos darbo kodekso galiojimo metų? O gal apskritai Darbo kodeksas turi išnykti, kaip išnyksta fabrikuose dirbanti dirbančiųjų karta, ir į darbo rinką beldžiasi mobili, drąsi ir savarankiška „Facebook“ karta?
Kaip ir kodėl gali neveikti darbo teisė?
Nei vienas teisės aktas nėra savitikslis. Tai – būtinas politikos įgyvendinimo įrankis, kuriuo siekiama tam tikrų konkrečių vertybinių tikslų. Taip ir Darbo kodeksas yra reikalingas pirmiausia sureguliuoti darbuotojo ir darbdavio santykius, saugant ekonomiškai silpnesnį ir kitai sutarties šaliai pavaldų darbuotoją. Bet kyla klausimai – kaip mes jį saugome, kokios apsaugos jis nori, ir kokios apsaugos jam iš tiesų reikia. Žvilgtelėkime į šiandienos jaunąjį žmogų – veiklų, kūrybingą, entuziastingą, apsiginklavusį moderniausiomis technologijomis, socialiniuose tinkluose gyvenantį ir saviraiškos ieškantį jaunuolį. Šiandieninis pasaulis jam siūlo aibę alternatyvų ir pasirinkimų – jis gali rinktis dirbti bet kuriame pasaulio taške, bet kuriuo paros metu, pats renkasi jam tinkančias veiklos formas, planuoja savo darbą ir laisvalaikį. Ir jam visiškai nereikia, jam nesinori, kad jį varžytų kokie nors rėmai. Ne tik darbo teisė, bet ir darbo teisė šiandieninį žmogų tam tikra prasme bando įrėminti, tad šis nuo jos bėga. Pasirinkimas – labai svarbus valstybes ir politikus tramdantis nematomas veiksnys, bet kokius vertybiškai nepriimtinus ar pasenusius rėmus paverčiantis tuščiomis betikslėmis deklaracijomis.
Šiandien Lietuvoje pastebima tikra darbo teisės erozija. Prieš dešimtmetį sukurtos griežtos, savitikslės, biurokratinės normos kelia pašaipą ne tik užsienio investuotojams, bet ir mūsų jaunimui. Net ir teismai vis dažniau yra priversti atsisakyti jas taikyti, vietoje to pasitelkdami sunkiai nuspėjamus ir teisinio tikrumo nesuteikiančius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus. Nuo darbo santykių bėgama ne tik dirbant nelegaliai, dangstantis civilinėmis sutartimis, tačiau ir naudojant leidžiamas darbo formas – steigiant įmones, narystės pagrindais, vykdant įvairią individualią veiklą.
Darbo įstatymų laikymosi efektyvumas yra itin mažas, o dėl socialinių partnerių silpnumo apie tikras kolektyvines derybas ar pramoninę demokratiją įmonėse mes galime tik pasvajoti. Apie darbo teisės neveiksnumą galima spręsti net iš to pavyzdžio, kai ekonominio sunkmečio metu buvo nutraukta dešimtys tūkstančių darbo sutarčių ir tik nedidelė dalis jų buvo nutrauktos darbdavio iniciatyva, įspėjus darbuotoją ir išmokėjus išeitinę išmoką. Visi kiti darbuotojai krizės metu iš darbo išėjo savo noru arba šalių susitarimu, todėl darbo teisės šerdį sudarančios apsauginės normos net nebuvo taikomos.
Ignoruoti tokius pokyčius yra ne tik netoliaregiška, bet ir pražūtinga. Nemoderni darbo teisė linksta į susinaikinimą – ji neįgyvendina socialinės politikos uždavinių, tokių kaip darbo vietų kūrimas, lengvai pažeidžiamų darbuotojų grupių apsauga, nebeužtikrina darbo santykių šalių balanso. Akivaizdu viena – Darbo kodeksas yra reikalingas ne vakarykštėms, ne rytdienos, o šiandieninėms žmogaus problemoms spręsti. Teisės normos turi skatinti kurti darbo vietas ir skatinti dirbti.
Tai yra įmanoma tik įtikinus darbdavį, kad darbuotojas jam nėra tik samdinys, o kompetencijomis ir inovacijomis pagrįsto produktyvumo ir socialinio progreso laidas. Tai suponuoja pareigą jį gerbti, į jį investuoti, leisti jam reikštis ir su juo dalintis. Žinoma, darbuotojas tikisi iš Darbo kodekso apsaugos, tačiau ši apsauga jau yra susijusi su jo pasikeitusiais poreikiais ir lūkesčiais. Darbo kodeksas turi padėti jam surasti darbo vietą, suderinti darbą ir šeimyninius įsipareigojimus, naikinti diskriminaciją, užtikrinti saugią darbo aplinką. Darbo kodeksas neturi varžyti jo iniciatyvos, pasirinkimo galimybių, kurti savitiksles biurokratines kliūtis. Laisvėjančioje mobilioje visuomenėje žmonės tapo pakankamai išprusę, sumanūs, kad kai kuriuos sprendimus priimtų patys ar tiesiog išsivaduotų iš juos ribojančių valstybinių gniaužtų.
Paskutiniai pagoniai senajame žemyne?
Šiandien mūsų Darbo kodeksas nėra toks, kokį įsivaizdavo jo kūrėjai. Tačiau realiame gyvenime jis nėra ir toks, kokį įsivaizduoja pirmąkart perskaitęs darbuotojas ar darbdavys. Tame ir slypi akivaizdi spręstina problema – vietoje netaikomų, savitikslių, neaiškių ar neaktualių teisės normų, būtina turėti teisės aktą, kuris būtų vienodai suprantamas tiek darbuotojo, tiek darbdavio, tiek ir darbo ginčus sprendžiančios institucijos. Kita vertus, labai svarbu liautis reguliavus tai, ko nereikia reguliuoti ir pradėti reguliuoti tai, kas šiandien būtina. Verta paanalizuoti, kokios problemos laikomos nebeaktualiomis, o kokios šiuo metu sprendžiamos kitose šalyse.
Europa, tuo tarpu, rūpinasi jaunimo įtraukimu į darbo rinką, lengvatomis smulkiems darbdaviams, pernelyg mažu moterų atstovavimu, darbo užmokesčio skirtumais, darbuotojų išnaudojimu netipinėse darbo vietose, taip pat darbuotojų įtraukimu į įmonės valdymą, verslo perdavimo atvejais, stengiasi užtikrinti duomenų apsaugą, siekia šeimos ir darbo suderinimo. Šiems klausimams kol kas skiriame labai nedaug dėmesio. Galiausiai, ekonominė realybė ir tarpvalstybinė konkurencinė aplinka verčia atsisakyti perdėm patriotiško požiūrio į Lietuvos darbo teisę. Europos šalių ir net pasaulio ekonomikos yra per daug susijusios, kad nepastebėtume žalingų tokio požiūrio aspektų. Analizuojant, kaip transformuojasi darbo santykiai kitose šalyse, atrodo netikslinga ir galbūt naivu bet kokiais būdais bandyti išsaugoti savo nacionalinį darbo teisės identitetą. Na, nebent norime likti paskutiniais „pagonimis“ senajame žemyne.
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas
