Stasys Kropas
Jei reikėtų tiesiog pakomentuoti gegužės mėnesio bankų veiklos rodiklius, galėčiau apsiriboti dviem žodžiais: „be pakitimų“. To pakaktų techniniam per mėnesį fiksuotų rodiklių pokyčių įvertinimui. Jei to neužtenka, galima pridurti: bendrasis paskolų portfelis ir bendrasis indėlių portfelis šiek tiek sumažėjo, tačiau lėšų einamosiose sąskaitose atsirado daugiau, padidėjo ir naujai išduotų būsto paskolų suma.
Beje, vien gegužę išduotų naujų būsto paskolų suma siekė 180 mln. litų ir tai yra maždaug dvigubai mažiau nei bankai skolindavo didžiausio nekilnojamojo turto rinkos pakilimo mėnesiais. Darant prielaidą, kad tuo metu rinka buvo pavojingai besipučiančio burbulo pavidalo, toks skaičius atrodo labai solidžiai. Tačiau kartu ir racionaliai – pastaruoju metu bankai ne tik optimistiškiau kalba apie nekilnojamojo turto rinką, bet ir skolina naujiems ar gaivinamiems būsto statybos projektams.
Maža to, bankai deklaruoja tobulinantys ir greitinantys būsto paskolų išdavimo mechanizmą, o tai rodo, kad jie operatyviai reaguoja į didėjančią tokių paskolų paklausą.
Kita vertus, mėginant įvertinti visus gegužės mėnesio sistemos rodiklius akivaizdu, kad vadinti šiuos nereikšmingus svyravimus tendencijomis būtų neprofesionalu, todėl norisi tiesiog sakyti, kad gegužė buvo dar vienas ramus mėnuo Lietuvos bankininkystėje.
Norisi, bet aplinkybės neleidžia - gegužės skaičiai skelbiami labai neramioje Lietuvos bankams aplinkoje.
Vos prieš kelias dienas nuslūgo gerai suplanuota ir gana profesionaliai įgyvendinta ataka prieš „Swedbank“, kai žodžiu ir raštu buvo skleidžiamos prasimanytos žinios apie šio labai reikšmingo sistemai banko finansinę padėtį. Vakarų Lietuvoje intensyvus informacinis bombardavimas sukėlė paniką ir šimtai žmonių išsirikiavo prie banko skyrių. Suprantama, kad tokio pajėgumo bankui atlaikyti net ir gerokai didesnę apgultį nesukelia jokių problemų, tačiau čia svarbu ne tiek fizinis poveikis banko finansams, kiek galimi tokios atakos tikslai.
Tai jau ne pirmas „Swedbank“ puolimas, todėl galima daryti tam tikrus sugretinimus.
Pirmiausia, kodėl „Swedbank“?
Todėl, kad šis bankas turi didžiausią skaičių klientų, o tarp jų – labiausiai pažeidžiamų vyresnio amžiaus žmonių. Tikėtina, kad būtent ši tikslinė grupė susvyruos ir taps klaidinančios informacijos skleidėjais. Be to, „Swedbank“ yra toks didelis ir turintis itin platų padalinių tinklą, kad kilus panikai galėtų tapti detonatoriumi sprogdinant visą bankų sistemą.
Antra, kodėl dabar?
Panašūs antpuoliai fiksuojami ekonominių nuosmukių ir ekstremalių bankų rinkos situacijų metu, todėl nenuostabu, kad tie, kurie siekia destabilizuoti Lietuvos bankų sistemą, pasirinko laiką, kai bankų klientų atmintyje dar gyvi žlugusio „Snoro“ ir Ūkio banko prisiminimai. Tačiau atakos organizatoriai greičiausiai nesitikėjo, kad sistema stabilizuosis taip greitai, o bankų klientai pasirodys tokie santūrūs. Galima konstatuoti, kad finansų teroristams apskritai nepavyko – panika neišplito ne tik toliau vieno banko, bet ir toliau vieno regiono ribų.
Trečia, kodėl tai kartojasi?
Todėl, kad nė karto panašių atakų organizatorių niekas nerado ir nenubaudė. Kitaip tariant, patirtis rodo, kad tokius „šoko testus“ bankams galima organizuoti beveik netrukdomai. Maža to, nesėkmingos kaltųjų paieškos palieka galioti bet kokias tokių atakų kilmės versijas – nuo tiesiog bankų nekenčiančių individų šėlionių, iki užsienio spectarnybų organizuotų diversijų.
Štai todėl ir norėtųsi, kad valstybės institucijos ir politikai daugiau dėmesio skirto realių ir pasikartojančių problemų sprendimui, o ne švaistytų laiką keistiems atradimams apie esą slepiamą bankų pelną. Beveik kurioziška situacija, kai pagal visoms Lietuvoje veikiančioms bendrovėms galiojančius įstatymus veikiantys bankai kritikuojami, kad jie tų įstatymų laikosi, gali virsti specialiai bankams parašytoms išimtimis. Nereikia nė sakyti, kad tokios išimtys pakenktų bankininkystei kaip verslui ir dar labiau sumažintų pasitikėjimą Lietuvos verslo aplinka.
Dar kartą norisi priminti, kad 2009-2010 metais Lietuvoje veikiantys bankai patyrė 3,2 mlrd. litų nuostolių, o bankų akcininkai šiam nuostoliui amortizuoti į bankų kapitalą investavo 4,2 milijardo litų. Nė vienas kitas sektorius Lietuvoje nepajėgus nei atlaikyti tokios nuostolių naštos, nei operatyviai sukaupti tokio kapitalo, todėl belieka tik pasidžiaugti, kad turime tokią stabilią bankų sistemą ir pasirūpinti, kad sąmoningi mėginimai klibinti jos pamatus būtų pasmerkti nesėkmei, o kaltieji nubausti.
