Šiemet Lietuva įpusėjo įgyvendindama Valstybinę švietimo strategiją 2003-2012 metams. Taigi, yra puiki proga apžvelgti kas yra atlikta ir apgalvoti kitų metų tikslus bei priemones jiems pasiekti. Gerai yra tai, kad pati strategija yra tęstinė ir akcentuoja tuos pačius švietimo siekius jau nuo 1988 metų, ir kad valstybė išvis turi strategiją. Deja, daug šio dokumento siekinių vis dar remiasi atgyvenusiais sovietininiais lozungais bei metodais – lygiava, biurokratiniu reguliavimu ir socialistiniu planavimu.
Pagrindiniam ministerijos dokumentui trūksta aiškios vizijos, o ją pakeičia siekiniai, kurie yra nepasiekiami, pvz. 1. Sukuriama veiksminga ir darni, atsakingu valdymu, tikslingu finansavimu ir racionaliu išteklių naudojimu pagrįsta švietimo sistema. Taigi akivaizdu, kad 2012 metais tai nebus įgyvendinta, tad kam tokie siekiniai įrašyti? Vertinant strategiją subalansuotų rodiklių sistemos požiūriu, jai trūksta aiškumo ir konkretumo dviejose iš keturių kertinių perspektyvų – tobulėjimo ir plėtros ir klientų perspektyvose. O tai yra didžiulė spraga, kuri garantuoja sunkumus ją įgyvendinant.
Tarp švietimo tikslų galima rasti tokių, sunkiai paaiškinamų: valstybė įsipareigoja, kad privačios išlaidos švietimo įstaigoms sumažės nuo 2006 metais buvusių 382,4 mln.litų iki 200 mln. litų 2012 metais. Kai pažangios Vakarų valstybės stengiasi kiek galima daugiau pritraukti privačių lėšų, ieškoti socialinių partnerių ir partnerystės galimybių, Lietuva žengia atgal. Dabartinė Lietuvos sistema diskriminuoja privačias mokyklas, nors pvz. Belgijoje daugiau nei pusė mokyklų yra privačios, tačiau jos vykdo švietimo uždavinius ir sėkmingai konkuruoja. Kitas švietimo siekinys yra: matematikos, gamtos mokslų arba technologijų specialybes aukštosiose mokyklose įgijusių 20-29 metų moterų skaičius 2012 metais 1000-čiui geventojų bus 13,5. O kokiais būdais bus siekiamas šis tikslas? Ir kaip patobulės Lietuvos švietimo sistema, jei šis tikslas bus pasiektas?
Strategijoje biurokratiškai įsivaizduojamas autonomizavimas ir decentralizavimas. Dokumente yra numatyta, kad decentralizavimas - tai dalies funkcijų perdavimas apskričių administracijoms bei savivaldybėms. Tačiau ne šios įstaigos yra švietimo subjektai, o mokyklos, taigi joms ir turi būti suteiktos teisės spręsti. Juk mokykla (vidurinė, kolegija, universitetas) geriausiai žino, kaip naudoti lėšas ir kaip mokyti, o ministerijai reiktų tik apibrėžti uždavinius, kuriuos švietimu reikia pasiekti ir kontroliuoti atitinkamus kertinius rezultatus. Tik tiek tereiktų, bet yra siekiama biurokratiškai administruoti viską. Mokyklos, universitetai skęsta popieriuose, o pažanga, kuri gali ateiti su laisva konkurencija, stringa.
Sveikintina yra mokinio krepšelio idėja, turėjusi sukurti konkurenciją švietimo paslaugų sektoriuje, tačiau taip neatsitiko, nes konkurencija švietimo sektoriuje yra apribota - neleidžiama mokiniams pasirinkti mokyklos (galioja teritorinis principas), iškilti geriausioms mokymo įstaigoms, o privačioms mokykloms nėra sudaryta lygių galimybių. Biurokratiškai detaliai nurodoma, kaip mokyklos turi naudoti mokinio krepšelio lėšas - kokia dalis turi būti skiriama atlyginimams, kiek remontui, kiek vadovėliams. Tačiau kiekvienos mokymo įstaigos poreikiai yra skirtingi, tad mokyklos gali ir turi pačios spręsti, kur ir kaip jos naudos turimus finansinius išteklius. Taip yra numarinama gera idėja, galėjusi tapti mokyklų vadybinio atsigavimo šaltiniu.
Mokytojų atlyginimai priklauso nuo Vyriausybės nutarimų, tad mokyklos yra bejėgės pritraukti reikiamų specialistų. Jau dabar trūksta anglų kalbos, informatikos mokytojų. Informatikos specialisto valanda negali kainuoti tiek pat, kiek ir darbų mokytojo, nes rinkoje jie vertinami skirtingai. Taigi mokyklų administracija turi galėti laisvai elgtis su finansais, bet privalo turėti aiškiai apibrėžtą atsakomybę už rezultatų pasiekimą. To suprasti ministerija nepajėgia. Dar daugiau, ministerija pasirengusi vykdyti mokyklų vadovų atestaciją ir nurodyti kiek mokytojų turi tekti 100 moksleivių. Kodėl pačioms mokykloms neleidžiama apsispręsti kiek joms reikia mokytojų? Verslininkai jau seniai žino, kad yra geras tas vadovas, kuris pasiekia puikių rezultatų, o ne tas, kuris pereina atestaciją ar smulkmeniškai vykdo visas biurokratines instrukcijas. Beje atestacijos yra labai populiarus būdas susidoroti su oponentais Baltarusijoje.
Jei jau reikia tikrinti vadovų gebėjimą vadovauti (tai geriausiai parodo teisingai matuojami veiklos rezultatai), tada reikia ne atestacijų, o vadovų vadybinių kompetencijų testavimo nepriklausomame testavimo centre, gebančiame testuoti asmenų vadybines kompetencijas ir jų vadovavimo potencialą. Bet ar nereikėtų pirma tuo požiūriu pratestuoti pačia ministeriją? Sakome tai ne juokais, bet pilnu rimtumu.
2007-ieji metai yra puiki proga pažvelgti į pasaulio patirtį, vadybos mokslo pasiekimus ir dar kartą peržiūrėti kelią, kuriuo einame. Kol kas atrodo, jog jis veda ne ta linkme.
Gytis Janišius, Chorst Klaus, Naujosios viešosios vadybos fondas
