Tėvų atstumti ir svetimų užauginti žmonės vis dažniau panorsta kuo daugiau sužinoti apie savo biologinius tėvus, galimus giminaičius, užmegzti su jais ryšius. Kartu su įvaikiais jų gimdytojų bando ieškoti ir įtėviai.
Sužinoti, kokie jie – tikrieji tėvai, nori ne tik kadaise įvaikinti, dabar jau suaugę žmonės, bet ir vis dar valdiškuose namuose augantys vaikai. Šį mėnesį Panevėžio A. Bandzos vaikų globos namų darbuotoja lydės į kelionę trylikametį berniuką. Jis labai nori susitikti su vienoje rajono gyvenvietėje gyvenančiais savo tėvais. Kūdikystėje iš tėvų dėl jų netinkamo elgesio vaikas buvo paimtas ir, teismui skyrus valdžios globą, atvežtas į globos namus.
Pamatyti savo akimis
Berniukas tėvų neprisimena, bet labai nori juos pamatyti. Kaip teigia A. Bandzos vaikų globos namų direktoriaus pavaduotoja Salomėja Jareckienė, šie vaiko norai netrukus išsipildys.
„Ne vieną kartą lydėjome vaikus pas jų tikruosius tėvus. Tik, deja, nė vienas toks susitikimas neprivertė tėvų susimąstyti ir neperaugo į darnią šeimą. Vaikai grįžo atgal, tėvai liko prie savo įpročių. Išsivaduoti iš to liūno, į kurį yra įbridę daugumos mūsų globotinių tėvai, labai sunku, beveik neįmanoma“, – sako S. Jareckienė.
Yra buvę atvejų, kai tėvai tarsi susitvarkė, metė gerti, sugebėjo pasikeitimą įrodyti atitinkamoms tarnyboms ir vaikai buvo grąžinti į šeimą. „Deja, neilgam, po kurio laiko vaikus tos pačios tarnybos atveždavo atgal į globos namus“, – apgailestauja direktoriaus pavaduotoja.
Dažniausiai tikruosius tėvus pamatyti savo akimis nori į paauglystės amžių kopiantys vaikai. Paskui, jeigu ir nepavyko susitikti, tokio noro atsisakoma. Paaugliai pyksta ant tokį gyvenimo kelią pasirinkusių savo tėvų, nenori apie juos nieko girdėti ir žinoti.
Iš tolimų kraštų
Kaip sako daug metų vaikų globos įstaigoje dirbanti S. Jareckienė, susidomėjimas tikraisiais tėvais vėl grįžta, kai žmonės suauga, palieka valdiškus namus, kuria savo šeimas. Biologiniais tėvais domisi ir šeimose užaugę įvaikinti žmonės.
Teigiama, jog pastaruoju metu vis daugiau suaugusių įvaikintų žmonių bei juos užauginusių įtėvių kreipiasi į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą, prašydami padėti surasti jų tėvus, brolius, seseris ar kitus giminaičius, suteikti informacijos apie įvaikinimą bei tarpininkauti užmezgant įvaikinusios vaiką iš mūsų šalies užsieniečių šeimos ir likusių Lietuvoje jo brolių, seserų ar kitų artimųjų ryšį.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija skelbia, kad per septynis šių metų mėnesius gauta per 15 tokių prašymų. Pernai per visus metus kreiptasi 19 kartų. 2009 metais gauta 16, o 2008-aisiais būta tik 8 prašymai.
Su prašymais kreipėsi lietuvius įvaikinusios Australijos, Italijos, JAV, Vokietijos ir kitų šalių piliečių šeimos. Daugiau kaip pusę šiųmečių atvejų sudarė užsienio piliečių šeimų, įvaikinusių vaikus iš Lietuvos, prašymai surasti įvaikių biologines mamas, brolius bei seseris arba bent pateikti apie juos turimą informaciją. Dažnai informacijos apie biologines mamas prašė įdukros, sulaukusios paauglystės. Joms buvo svarbu žinoti ne tik, kaip biologinės mamos gyvena, bet ir kaip atrodo, koks jų ūgis, plaukų spalva ir kiti išvaizdos požymiai.
Pamiršta vaikų vardus
Į pasaulį vaikus paleidę ir juos į taurelę iškeitę tėvai reti svečiai Vaikų globos namuose. „Kartais, ypač jeigu turėjo keletą vaikų, jie net nežino, kiek kuriam vaikui gali būti metų, sunkiai prisimena arba visai pamiršo savo vaikų vardus“, – sako A. Bandzos vaikų globos namų direktoriaus pavaduotoja.
Tiesa, iš pradžių, kai vaikai atvežami į valdiškus namus, kai kurių tėvai, po kurio laiko išsiblaivę, aplanko savo atžalas. Ateina kartą, kitą, o po to apsilankymai retėja ir tėvai dingsta iš vaikų gyvenimo.
Skirtingai susiklosto ir vaikų likimai. Kai kurie būna sėkmingai įvaikinami, kiti turi nuolat lankančius, jais besirūpinančius globėjus, tretiesiems į gyvenimą reikia žengti visiškai savarankiškai.
Namų, tėvų ilgesį vaikai, ypač vyresni į valdiškus namus patekę, taip pat patiria skirtingai. Gali lengvai susitaikyti su nauja aplinka, nesiilgėti tėvų, o gali tiesiog veržtis atgal tegul į šaltus, bet užtat savus namus.
Prieš porą metų į A. Bandzos vaikų globos namus patekęs dešimtmetis berniukas net keletą kartų iš jų bėgo – ilgėjosi namų, ypač tėvo, nors tas dažniausiai girtas šlitinėdavo ar gulėdavo lovoje. Tik po kurio laiko, pripratęs prie naujų namų, draugų ir supratęs, kad gimtuosiuose namuose jis nelaukiamas, vaikas liovėsi bėgti. A. Bandzos vaikų globos namų kolektyvas džiaugiasi, kad šiam berniukui gerai sekasi, jis puikiai mokosi, o valdiški namai jam tapo savi.
Panašus atvejis nutiko ir kitam į globos namus patekusiam panašaus amžiaus vaikui. Tik po keleto nesvetingų tėvų sutikimų, jis daugiau iš globos namų nebebėgo.
Rado būrį savųjų
Į Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą taip pat kreipiasi užsieniečių įvaikintų vaikų Lietuvoje gyvenantys giminaičiai. Dažniau seserys, broliai, pusseserės, o biologinės mamos – tik retkarčiais. Jie prašo pateikti informacijos apie įvaikintus vaikus bei padėti užmegzti su jais tarpusavio ryšį. Tarpininkaujama ir padedama užmegzti bendravimą, jei dėl jo sutinka abi pusės. Galimas per tarnybą palaikomas tarpusavio ryšys.
Keliais atvejais, kai įvaikinti suaugę asmenys ieškojo giminaičių, juos surado. Štai vienam vyrui pavyko surasti septynis brolius ir seseris, apie kuriuos jis nieko ligi tol nežinojo.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Odeta Tarvydienė sako, kad informacija apie įvaikinimą yra konfidenciali, todėl be ieškomo asmens sutikimo jos suteikti kitiems asmenims negalima.
Kaip padėti įvaikintam vaikui sužinoti jo kilmę ir šaknis, su kokias sunkumais bei kliūtimis galima susidurti, nuolat diskutuojama ir kasmetiniuose įvaikinusių šeimų susitikimuose. Šiemet toks susitikimas vyko rugpjūčio pradžioje. Į jį ketino atvykti beveik 40 įvaikinusių lietuvių ir apie 30 užsieniečių šeimų.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
