Laikraščiuose ir internete aptikau tokį pranešimą – kažkas nusprendė investuoti gerokai daugiau nei milijardą dolerių į „Megale Hellas“ pavadinto archeologinio parko statybą, kuriame bus netikra, bet užtat naujutėlaitė travertino plokštėmis padengta betoninė šventykla, rašo Umberto Eco dienraštyje „The International Herald Tribune“. Ją ketinama statyti Italijos miestelyje Albaneloje, esančiame už 16 kilometrų nuo tikrų senovės graikų kolonijos Paestumo šventyklų ir už 64 kilometrų nuo antikinės Velijos šventyklos.
Šio sumanymo priešininkai nurodo, kad vos už kelių kilometrų nuo miestelio yra dar viena autentiška Demetros šventykla, pastatyta V amžiuje prieš mūsų erą.
Remiantys šią idėją sako, kad parkas pritrauks kur kas daugiau turistų, nei tikros šventyklos: juk jos visos, ką čia slėpti, šiek tiek apgriuvusios. Regis, jie turi galvoje Las Vege atstatytą Veneciją ar Partenoną Nešvilyje, Teksaso valstijoje, o gal ir visokius disneilendus, rašo autorius. Kultūrinė šių turistams skirtų atrakcionų vertė abejotina, bet niekas nesiginčys, kad į juos plūsta žmonės – ir pinigai.
Puikiai suprantu tuos, kuriuos tokio parko idėja šokiruoja, ir iš anksto jų atsiprašau, kad sukelsiu jiems dar didesnį siaubą pareiškęs, kad, mano manymu, mums visiems reikia karštai palaikyti tokius projektus, rašo U. Eco. Tai puikus būdas išsaugoti Italijos meno palikimą.
Buvo laikai, kai žymius istorijos ir kultūros paminklus lankė tik keliaujantys aristokratai, išsiruošę į „didįjį turnė“ ar besižvalgantys po Italiją. Tiems žmonėms absoliučiai nerūpėjo, kad bažnyčios ir rūmai griūva tiesiog akyse, o visų pamirštos senųjų meistrų drobės dūla drėgnose zakristijose.
Vėliau atėjo „buržuazinio“ turizmo laikai – jis vis dar tebebuvo elito pramoga, bet dabar į keliones leisdavosi jau šimtai tūkstančių kultūringų, imlių žmonių. Kad būtų patenkinti jų poreikiai, pastatus ir meno kūrinius teko restauruoti, ir ši turizmo atmaina davė nemenkos naudos daugeliui miestų ir miestelių.
Kai turizmas virto masiniu, kai kurios žymios vietos dar labiau padidino įplaukas, tačiau už tai teko sumokėti subjaurota aplinka ir prasidėjusiu vandalizmu. Senovės paminklai virto išmestų sodos vandens skardinių ir plastikinių maišelių sąvartynais, juos bjauroja kioskų eilės, kur suvenyrų medžiotojams pardavinėjama padirbta „autentika“. Senųjų gatvių labirintus užplūdo triukšmingos suprakaitavusios minios. Kai dėl meno kūrinių, tai jiems kenkia net turistų kvėpavimas – jų juk milijonai. Kai kurių šventųjų skulptūrų kojas gausybė norinčių prie jų prisiliesti tikinčiųjų nutrynė iki blizgesio, ir net piramidės nebeilgai galės atlaikyti kasdienę turistų apgultį.
Ką gi daryti? Uždrausti masinę meno kūrinių apžiūrą, numojant ranka į visus demokratijos idealus? Ar imtis riboti lankytojų srautus, kaip jau daroma Milane su norinčiais pamatyti Leonardo da Vinčio „Paskutinę vakarienę“?
Verčiau reikėtų pasinaudoti natūraliomis masinio turizmo ypatybėmis, arba, kitaip tariant, pripažinti, kad yra žmonių, kuriems kazino ir viešbutis „Cezario rūmai“ Las Vege senovės Romą primena labiau nei Koliziejus, rašo autorius.
Tik pagalvokit, kiek daug žmonių sveikutėle, naujumu spindinčia netikra šventykla Albaneloje gėrėsis labiau, nei laiko naštos slegiamais kaimyninio Paestumo paminklais. Tegul gražių įspūdžių ieškančios minios sau traukia į Albanelą, o Paestumo šventyklas palikime tiems, kurie į jį atvyksta tik dėl jų. Šie žmonės ten nešiukšlins.
Būtų naudinga Florencijos pakraštyje pastačius „Uffizilendą“ su tiksliomis tikrų Uffizi galerijos eksponatų kopijomis. Galima būtų net šiek tiek paryškinti spalvas – kaip kad laidojimo namuose lūpų dažais pagražinamos velionių lūpos.
Jei prisimintume, kokios minios susirenka prie Florencijos „Palazzo Vecchio” pasigrožėti Mikelandželo “Dovydu”, nors tai tik skulptūros kopija (turistai to nežino, be to, jiems nė nerūpi), kodėl jos negalėtų lygiai taip pat sėkmingai susirinkti „Uffizilende“? Ir jei mažiau burnų kvėpuos tiesiai į Botičelio „Pavasarį“, tai sustiprins pastangas jį išsaugoti.
Tik nesakykit, kad šis pasiūlymas atsiduoda klasine diskriminacija, tai yra, bandymu atskirti urvinius nuo rafinuotų meno vertintojų, teigia autorius. Gali būti, kad tai tiesa, tačiau kokiai kategorijai priklausome, kiekvienas apsisprendžia pats, laisva valia, o ne verčiamas visuomenės. Tokį pasirinkimą kasdien daro milijonai žmonių – įskaitant ir laikančius save estetais bei žinovais – kai įsijungia „muilą“ rodantį TV kanalą.
Pasvarstykite: juk skirtingai nuo Markso proletariato, naujieji „meno proletarai“ net nežinos, kad jie tokie, ir paprasčiausiai apsidžiaugs, kad jiems pasisekė pamatyti pačią naujausią ir prabangiausią šventyklą pasaulyje, „The International Herald Tribune“ paskelbtame straipsnyje rašo Umberto Eco.
