Ar Ukraina turi teisę švęsti tai, ką nori? Atrodytų, klausimas absurdiškas, o jei į jį tektų atsakyt, tai galima būtų tik konstatuoti – taip, žinoma turi. Tačiau Rusijos Užsienio reikalų ministerija laikosi kitokios nuomonės. Ji netikėtai skausmingai sureagavo į Ukrainos siekį kitąmet iškilmingai paminėti Konotopo mūšio 350-metį (atitinkamą įsakymą prezidentas Viktoras Juščenka pasirašė dar šių metų kovo mėnesį). Galima priminti, kad per šį mūšį etmono Ivano Vygovskio vadovaujamos Krymo totorių, kazokų ir lenkų jungtinės pajėgos sumušė kunigaikščio Aleksejaus Trubeckojaus rusų pajėgas. Šiai pergalei paminėti Ukrainoje jau nuo šių metų pradedamos rengti teminiai užsiėmimai bendro lavinimo ir aukštosiose mokyklose, laidos radijuje ir televizijoje.
Rusijos reakcija į – kaip tai apibrėžė Ukrainos Užsienio reikalų ministerijos spaudos tarnybos vadovas Vasilijus Kiriličius – „vidinį Ukrainos reikalą“ buvo gana audringa. Rusijos URM išplatino oficialų komentarą, kuriame nusistebėjo Ukrainos ketinimu aukštame lygmenyje pažymėti Konotopo mūšio metinės. 1659 metų birželio įvykiai komentare vertinami kaip „kruvinas mūšis dėl eilinio etmono eilinės išdavystės“. Kitaip sakant, Rusija nemano, kad Konotopo mūšio metinės būtų vertos minėjimo ir nepataria Ukrainai to daryti.
Čia galima būtų priminti, jog pati Rusija nuo 2005 metų lapkričio 4 dieną švenčia Liaudies vienybės dieną, kurios pagrindu tapo 1612 metų lenkų-lietuvių kariuomenės išvijimas iš Maskvos. Kai Rusijoje šį šventė tik atsirado, viename savo straipsnių siūliau vertinti tai, kaip dabartinės Rusijos pastangas atrasti savo istoriją, sukurti dar vieną Pergalės dienos analogą, kuris remtųsi ne į sovietinę praeitį, o į senesnius laikus. Pats siekis, atmetus į šalį diskusijas apie simbolinę Liaudies vienybės dienos reikšmę šiandieninėje geopolitinėje regiono situacijoje, nėra blogas. Faktiškai, Ukraina, akcentuodama pergalę Konotopo mūšyje, bando padaryti tą patį – atrasti savo istoriją.
Ginčai dėl istorijos nėra atsitiktiniai. Istorija yra pagrindas, į kurį remiasi visuomenės savimonė. Galima netgi teigti, jog kuo stipresnė yra istorinė praeitis, tuo stabilesnės yra dabartinės šalies visuomenės pozicijos. Mūsų šalis kildina savo istorija iš Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ir bendros Lenkų-lietuvių valstybės istorijos, tačiau lygiai taip pat į istorinį LDK palikimą pretenduoja ir baltarusiai, ypač opozicinės autoritariniam Aleksandro Lukašenkos režimui jėgos. Į Lenkų-lietuvių valstybės istorinius pamatus iš dalies remiasi Ukraina (Konotopo mūšis – to pavyzdys). Dar vienas istorijos ypatumas – savotiškas jos dvilypumas: vienų pergalė reiškia kitų pralaimėjimą, asmuo, vienos tautos vertinamas kaip didvyris, kitos gali būti vertinamas kaip išdavikas ir pan. Todėl, kaip ir buvo sakyta, ginčai galimi, tačiau Rusija šiuo atveju demonstruoja savo įprastinį įžūlumą.
Maskvos bandymai kištis į vidinius Ukrainos reikalus nėra naujiena. Rusija, skausmingai išgyvenanti buvusių imperinių teritorijų praradimą, visaip bando demonstruoti, jog Ukraina, siekianti pabėgti nuo jos į NATO, yra „nevisavertė valstybė“. Tai, jog ukrainiečiai gali išdrįsti švęsti „pergalę prieš rusus“ (nors ji ir buvo prieš 350 metų) Maskva vertina kaip asmeninį įžeidimą. „Tikimės, jog Ukrainos liaudies išmintingumas neleis įtraukti jos į dirbtinę, išgalvotą konfrontaciją su Rusija“, – tai citata iš to paties aukščiau minėto Rusijos URM komentaro.
Skausmingą ir greitą Maskvos reakciją galima paaiškinti ir dar viena priežastimi. Kremlius žino, kokią galią gali įgyti šventė. Pačioje Rusijoje visaip bandoma išnaudoti Pergalės dienos potencialą. Kai prieš tris metus Lietuvos ir Estijos vadovai atsisakė vykti į šios didžiausios rusų šventės minėjimą Maskvoje, tikrų tikriausia audra sukilo ne tik politiniuose Rusijos sluoksniuose, bet ir visuomenėje. Nepamirškime, jog nuo seniausių laikų šventės atlikdavo vienijimo funkciją – šeima susėda už bendro stalo, miestelio gyventojai susirenka turgaus aikštėje ir pan. Čia galima įžvelgti ir „savas – svetimas“ opozicijos atsiradimą, pagal ją sąmonėje įsitvirtina „mes“ ir „jie“ suvokimas. Dabartinės politinės viešųjų ryšių technologijos leidžia vėl aktualizuoti visas šias funkcijas ir palengvinti reikalingų rezultatų pasiekiamumą. Kremlius tai puikiausiai žino ir todėl vertina tai, jog ukrainiečiai švęs „pergalę prieš rusus“, kaip grėsmę savo įtakai Ukrainoje. Galiausiai, švenčiant Konotopo mūšio metinės rusai vėl bus nugalėti, nors ir simboliškai.
Viktor Denisenko
