Ruduo – tai lietingų dienų ir tamsių vakarų laikas – kaip nepasiduoti melancholijai, teisingai maitintis ir sportuoti? Apie tai, kaip įveikti rudeniop atsklenkantį tingulį ir net savotišką liūdesį naujienų portalui Balsas.lt savo paslaptimis pasidalijos sveikos gyvensenos ekspertas Šarūnas Navickis.
Rudenį ima trumpėti dienos, anksčiau temsta ir tai neretai tampa blogos savijautos, prastos nuotaikos priežastimi. Kaip patartumėte padėti sau?
Nekreipkite dėmesio ir tiek. Turėkite gyvenime tikslų, kurie būtų didesni, nei įprasta ir netilptų į kasdienybės rėmus, darykite ką nors tokio, kas nebūtų „už pinigus“ ir tęstųsi ilgiau, negu ruduo. Darykite, išdrįskite – ir neišsigąskite to, kas bus.
Viena iš didžiausių mitybos klaidų – persivalgymas, kaip būtų galima to išvengti? Ar įmanoma išmokti nepersivalgyti?
Išmokite valgyti.
Specialistai nesutaria – galimas žmogui valgyti po 18 val. ar ne, ką jūs manote apie vakarinius ir naktinius užkandžiavimus? Ar įmanoma nepriaugti papildomų kilogramų, kai pagrindinis dienos valgymas vėlyva vakarienė?
Kokie specialistai? Kas juos matė – regėjo? Aš manau, kad dėl to nesutaria ne specialistai, o tuktelėjusios poniutės, kurios skelbiasi norinčios sulieknėti, bet pyragaičių nori dar labiau. Klausimas yra ne kelintą valandą valgyti paskutinį kartą, o kaip maitintis visą dieną, kad vakare neprisiryti per kraštus?
Reikalas tas, kad pusbadžiu pragyvenus dieną – juk pavalgyti „nebuvo kada“, mat laikas – pinigai, vakare organizmas priverstas atsigriebti už viską. Tada jau tik laikykis – ir nesvarbu, nuo ko pradėsi, kad ir nuo nedidelio kąsniuko, vis tiek ėdimas baigsis tik tada, kai skrandis bus ištemptas tiek, kad toliau jau nė per kur. Taigi – valgykite visą dieną, nereikės ėsti nakčiai artėjant. Vakarienė gali būti net ir labai vėlyva, tačiau tokiu atveju tebus tai užkandis, sakykime gabalėlis riebios žuvies, lašišos, bet jokiu būdu ne pagrindinis (dar blogiau – vienintelis) dienos valgymas. Ne mažiau pražūtinga versija yra ir vienas ilgas kramsnojimas nuo to momento, kai grįžtama iš darbo ir įjungiamas televizorius, iki kol nueinama miegoti. Vyrų atvejų toks ėdalas paprastai pateikiamas dar ir „alaus padaže“, kiekis įvairuoja nuo pilvo talpos...
Sakoma, kad maistas (ypač saldus) padeda nusiraminti – tai paaiškintų, kodėl po intensyvuas susirinkimo darbe taip norisi iš slalčiaus traukti saldžių sausainių. Kaip įveikti tokį įprotį?
Nustokite nervintis – tai pirma. Tie „intensyvūs susirinkimai darbe“ yra dar vienas mitas, tarsi virusas griaužiantis žmonių gyvenimus. Jei pirmadienis jums – išties pati baisiausia diena, o penktadienis geras tuo, kad galėsite „įkalti“ – tai pats tikriausias požymis, kad jums darbas jau virtęs vergija ir jokie sausainiukai čia nebepadės. Kalbu rimtai. Dirbti reikia ne su pasekme, o su priežastimi. Taigi, visų pirma atsakykite – bent jau pamėginkite 0 atsakyti sau į klausimą, ką jūs veikiate gyvenime? Sekantis klausimas – kodėl? Štai tada ir ims pamažu ryškėti tikrieji paveikslo kontūrai, o sausainiukai pasimirš savaime. Beje, tai kaip tik tie sintetiniai produktai, nuo kurių pradėjome pokalbį, jie apskritai nėra maistas, jei tiesiog nevalgomi.
Dirbate su žmonėmis, kurie pasiryžta radikaliai keisti gyvenimo būdą – kokių sunkumų jiems kyla pradžioje?
Dar vienas puikus bei dalykiškas jūsų klausimas, tiesiai į problemos esmę. Kaip tik tam ir skirta pagrindinė mano veikla, kažkaip vis likdavusi šešėlyje. Sunkiausia paprastai būna pripažinti sau, kad tu ne tik turi problemą, bet su ja jau nebegali susitvarkyti pats. Nė vienam normaliam žmogui nėra malonu "sėkmės kulto" fone - kad ir koks išsigalvotas jis būtų - prisipažinti, kad jam kažkas nepavyko, kad jis yra "lūzeris", o ne "lyderis".Vyrams šis momentas yra toks sunkus, kad prilygsta asmeninei tragedijai ir tai visai ne juokai - manau, kad kaip tik dėl to mano klientų tarpe jų nepalyginamai mažiau, negu moterų, Tačiau be šio pirmojo žingsnio, kurį jūs taikliai pavadinote "radikaliu pasiryžimu keisti save", joks tolesnis judėjimas nauja kryptimi neįmanomas, kadangi neįmanoma judėti nauja kryptimi, pirma jos nepakeitus. Keisti, vėlgi, reikia ne šiaip ką nors, o būtent save – juk ne veltui sakoma, kad įpratimas yra svarbiau net už prigimimą.
Taigi, kai keičiame įpročius, formuojančius mūsų gyvenimo būdą, o pasekmėje ir išvaizdą, didele dalimi mes išties keičiame save. Kaip tik todėl, kad pirmas žingsnis būtų lengvesnis, ne tik parašiau jau bibliografine retenybe tapusią knygą „Kaip gyveni, taip ir atrodai“, bet ir nuolatos dalinuosi nemokama informacija savo paskyroje „Facebook'e“, tereikia užeiti į mano vardu ir pavarde pažymėtą puslapį.
Tiesiog visus, kam to iš tiesų reikia, imu už rankos ir vedu, padedu žengti tuos pirmus žingsnius. Pabrėžiu, padedu žengti patiems, o ne einu už juos. Todėl jei kas tikėtųsi kokių nors stebuklingų formulių ar dar stebuklingesnių dietų – tegu ieško jų kur kitur, mano darbo esmė yra naujų įpročių formavimas ir jų vertimas įgūdžiais bei nuoseklus įtvirtinimas kasdieniniame gyvenime. Tokiu būdu žmogus, sėkmingai pakeitęs ankstesnius stresuoto emocinio valgytojo įpročius į naujus, sveikesnius, ir pabaigęs programą, nebeatkrenta atgal ir nebeatsiaugina prarasto lajaus ant šonų.
Ar KMI – objektyvus sveikatos rodiklis?
Nemanau. Pavyzdžiui, jis visiškai netinka treniruotiems žmonėms. Raumeningo atleto, o ypač kultūristo, jis kaip taisyklė didesnis negu vadinamoji norma.
Koks maistas greitai paruošiamas, bet sveikas?
"Greitas" ir "sveikas" šiame kontekste yra antonimai, priešingybės iš esmės. Nesveika yra greitai gyventi, štai kas. Aš, eidamas kur nors ilgesniam nei trys valandos laikui, paprastai imuosi su savimi "lauknešėlį" su maistu, kurį pasiruošiu iš anksto. Tai paprastai sukelia aplinkiniams kultūrinį šoką, o gal ir vidinį nepatogumą ar netgi priešiškumą, panašiai kaip savo atspindžiu besigėrinčios merginos atveju, bet ką darysi - tokia yra kaina ir aš ją moku.
Kita vertus, toks maitinimosi būdas turi neįtikėtinai daug pliusų, kurių kelis išvardinsiu: aš valgau švarų namuose ruoštą maistą, kurį mėgstu ir kuris man skanus; visada žinau, kas į jį sudėta, taigi, nėra pavojaus, kad suvalgysiu kokį nors šlamštą; man nereikia laukti eilėje prie baro ar kol ateis padavėja; tai kokius penkis ar net penkiolika kartų pigiau – priklauso nuo to, ką valgau tą dieną. Šalutinis poveikis, įvertinus tai, kad esu kūno gerovės profesionalas ir iš to valgau duoną kasdieninę, irgi yra gana vykęs - gana dažnai žmonės (ypač už Lietuvos ribų), ima klausinėti, ką aš valgau, kodėl ir t.t. - tokiu būdu sveikos gyvensenos ir kūno gerovės idėja sklinda tolyn pačiu natūraliausiu ir veiksmingiausiu - asmeninio pavyzdžio - būdu.
Pridursiu, kad jei yra bent mažiausia galimybė, renkuosi valgyti gražiose vietose - pavyzdžiui, būdamas Londone galiu kokiame Kings James's Parke su vaizdu į Bekingemo rūmus pasimėgauti sumuštiniu su tunu ir daržovėmis, užsigerdamas iš termosiuko įsipilta kava; maisto kaina apie trys svarai, vaizdas – kainos neturi. O dabar įsivaizduokite pietų kainą kokiame nors tame rajone esančiame restorane – kalbu apie tai todėl, kad kažkodėl manoma, kad sveikai maitintis yra ne tik neskanu, bet ir labai brangu, kai yra kaip tik priešingai.
Kas žmones geriausiai motyvuoja sportuoti ir padeda ištveri „tingumo krizes“?
Apibendrinant, pagrindiniai motyvai yra du: vienas su ryškiu neigiamu atspalviu, kitas - su tokiu pat ryškiu teigiamu. Pirmasis - mirties baimė (paprastai jis ima veikti sulaukus vyresnio amžiaus, ne anksčiau keturiasdešimties, kai vieną kitą jau trenkia koks infarktas, antrasis – tai gyvenimo aistra, paprasčiau tariant, būtinybė būti seksualiai patraukliu. Jis, beje, vis labiau silpsta, net ir visiškai jaunų žmonių tarpe ir yra tiesiog proporcingas apsileidimo – nutukimo laipsniui visuomenėje.